Sveiki,
Kaip visada nepraleidžiu progos pasižiūrėti lenkų
kino, nes jis vienas geriausių Europoje (mano nuomone). Lenkų režisierė Malgorzata
Szumowska dirba kaip pamišusi, labai produktyvi ir pasiduodanti internacionaliniams
kino projektams, bet įdomiausia ir savičiausia ji man yra tada, kai dirba
gimtojoje Lenkijoje su lenkų aktoriais ir kalba apie vietinių gyvenimus. Lietuviai
ją puikiai pažįsta iš „Kino pavasario“ repertuaro „Jos“ (2011), LGBTQ filmo „Vardan“
(2013) bei „Sniego daugiau nebus“ (2020). Repertuare, – pasižiūrėjau, – nebuvau
matęs jos filmo „Veidas“ (lenk. Mug / Twarz) (2018).
Istorija pasakoja apie mažo miestelio, įsikūrusio
Lenkijos pietuose, istoriją. Šis miestelis iš tikrųjų egzistuoja ir yra
pagarsėjęs ambicingu ne taip seniai pasibaigusiu projektu. To rajono gyventojai
iš tikrųjų paaukojo daugybę pinigų, kad ant kalvos būtų pastatyta Jėzaus
Kristaus skulptūra aukštesnė ir didesnė už tą, kuri stovi Brazilijoje, Rio de
Žaneire. Kad ir kaip bežiūrėčiau į tuos lenkus ir bandyčiau suprasti jų mąstymą
religiniu aspektu, man tai vis tiek su tikėjimu niekaip nesiriša. Priešingai –
pasimatuokime, kieno tikėjimas pagrįstas lėšomis ir statulos dydžiu yra
stipresnis? Tai primena vaikišką penio matavimo varžybas, bet, matyt, žmonėms
reikia tos stabmeldystės, iš kurio susikuriamas socialinis bendruomenės ryšys
arba bent jau to ryšio iliuzija. Darau šį lyrinį nukrypimą, nes režisierė
aiškiai kritikuoja lenkų tikinčiųjų dviveidmainiškumą, o veidas tampa (kaip ir
filmo pavadinimas) visos istorijos metaforiniu apibendrinamuoju raktu.
Man patiko S. Lingevičiūtės pastebėjimas, kuri teigė,
kad kol lietuvių kinas stato filmus apie stabus ir sieja pasakojimus su tautos
didvyriais, lenkų kinas daro priešingai: randa būdų kaip kritiškai įvertinti
istorinius, religinius, kultūrinius aspektus iš dabarties atskaitos taško. Pagrindinis
veikėjas Jacekas po nelaimingo atsitikimo statant Jėzaus paminklą nukrenta iš
didelio aukščio ir vos išlieka gyvas, tačiau netenka veido. Chirurgai ir reabilitacija
jam suteikia visai kitą veidą, deja, deformuota, bet tai chirurginis šalies
stebuklas, sietinas su Jėzaus statulos statybos stebuklu, tačiau grįžęs į
miestelį Jacekas jaučia, kad artimieji jo neatpažįsta ir šalinasi, o jo sužadėtinė
nenori jo nė akyse regėti...
Režisierė randa būdą kalbėti apie bendruomenės dvilypumą:
iš vienos pusės kalbama apie Kristaus mokymą, tačiau pasikeitus aplinkybėms,
keičiasi ir žmonių vertybiniai aspektai, kurie nėra jokie krikščioniški. Tąsoma
šunų ir vaikų nupjauta kiaulės galva bei sugūrintas ir pakeistas Jaceko veidas
tampa tiesioginiu lenkų krikščionių atvaizdu, kuris teigia, jog gyvenama
keistoje distopinėje vertybių sociume: iš vienos pusės žmonės akmeniniam stabui
gali atiduoti paskutinius triusikus, tačiau apspjaus savo kaimyną ir parodys
jam špygą. Tai byloja apie didelės dalies lenkų tikinčiųjų konservatyvumą ir
siaurą tikėjimo praktiką, kuri nėra prigijusi kasdienybėje, o veikiau išlieka
kosmetiškai reprezentacinė. Man patiko šis filmas, sakyčiau, vienas stipriausių
režisierės darbų. Man tik įdomu, kaip patys lenkai ir lenkų katalikai vertina
tokį kiną, kuris aiškiai ištransliuoja tikėjimo peripetijas? Manding, mūsų
filmas „Poetas“ buvo tikriausiai kol kas vienas nedrąsus bandymas šį bei tą
nepatogiai pasakyti apie mus ir mūsų istoriją, o lenkų režisieriai tą daro
nuolat! Ir jie šaunuoliai.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą