Filmas: "Begalybė" / "L'immensità"

 

Sveiki,

Ši savaitė be proto itališka, net neplanavau paskelbti ir muzikos, ir kino, ir Umberto Eco citatos, bet viskas taip jau susiklostė, kad šis rugsėjis labai itališkas. Labai itališkas ir italų režisieriaus Emanuele Crialese filmas „Begalybė“ (ital. L'immensità) (2022), kuris buvo rodytas Kino pavasario festivalyje. Pagrindinio vaidmens atlikėja Penelope Cruz gerai kalba itališkai ir tai galite įsitikinti žiūrėdami „Begalybę“. Vis nepaliauju galvoti: kokia graži aktorė, atrodo, žiūrėčiau bet kokį filmą su ja vien dėl jos būvimo kadre!

Visgi Penelope yra draminė aktorė, ji turi ir gelmės, ir pajautos. Jos veikėja Klara šįkart taip pat labai gerai išanalizuota ir perteikta seksualiais, Sofi Loren viršūnes menančio itališko kino klasikos rakursais, o režisierius būtent Penelopės fizinius parametrus ir išnaudoja, kurdamas aštunto dešimtmečio Florencijos priemiesčio vienos šeimos istoriją, iliustruotą itališko to meto muzika ir tarsi atkartodamas, stilizuodamas to meto kino kalba. Šioje netobuloje šeimoje pasakojama iš vyriausiosios dukters Andrėjos perspektyvos, kuri pasiekė ankstyvąją paauglystę. Andrėja kitiems prisistato kaip Andrėjus ir manosi esąs berniukas, kurio tikrieji tėvai yra ateiviai iš kosmoso, o ne jos biologiniai tėvai. „Jūs mane kurdami sugadinote,“ – sako Andrėja motinai. Ir išties, šiame filme viena iš svarbesnių temų yra tapatybės tema, kurią aštriai Andrėjai primeta tradicinių pažiūrų aplinkiniai, todėl dažnu atveju Andrėja jaučiasi nenormali, nesuprasta, agresyvi, o kaip protestas prieš pasaulį tampa jos berniokiškas įvaizdis ir elgesys.

Netobula ir toji šeima. Vyro neištikimybė galutinai palaužia Klarą, ji, nors ir mato savo dukters kančias, vis dar negali susitvarkyti su smurtaujančiu ir irzliu vyru. Iš esmės šeimos modelis patriarchalinis ir galios pozicija yra nekenčiančiųjų pusėje, bet to, kas skriaudžia, išduoda. Kitą vertus, tai klasika! Naujovė – LGBT teminis įvedimas, kuris svarbus šiomis dienomis, bet rodo ir ankstesniųjų laikų aktualumą. Nepasakyčiau, kad filmas kažin koks įmantrus, sudėtingas. Režisierius balansuoja tarp estetinio lengvumo, pabrėždamas išskirtinai itališkas spalvas ir kultūrą, iš kitos – yra pastanga papasakoti šią istoriją kažkaip ypatingai, suasmenintai per Andrėjos brendimo sunkumus ir byrančios šeimos dramą. Visumoje filmas pavyko, jis turi savus prieskonius ir koloritą. Juk tai galėtų būti ir telenovelė, ir pasivaikščiojimas senomis itališkomis gatvėmis. Vietomis primena šiek tiek teatralizuotą filmą „Malena“ (2000) su aktore Monica Bellucci

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela