Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela