Laba, skaitytojai,
Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau,
jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs.
Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis
už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų.
Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo
versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto
vaidmens.
Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena
XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja
ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau
tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti,
ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta
į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme
viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos –
karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti
– prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir
pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu
ir ištinka kokia bėda...
Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis
ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik
elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija,
savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie
parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į
ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine
Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai
angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito
žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos
Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai
dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.
Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik
svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai
vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?),
o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi
moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi
nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?)
irgi klišėmis.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą