Sveiki,
skaitytojai,
Kai skaičiau amerikiečių
rašytojos Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“, aiškiai kaip kokiame
trileryje išgyvenau meksikietės nelegalės bėglės istoriją. Nors romanas,
tiesa, man itin didelio įspūdžio nepadarė, tačiau toji Meksikos ir JAV pasienio
problema nuolat vienaip ar kitaip ateina per kiną. Šįkart tai režisierės Heidi
Ewing režisuota drama „Tu visada su manimi“ (ispan. Te llevo
conmigo) (2020), kuriame dėmesį sutelkia į dviejų vyrukų Meksikoje
istoriją.
Filmas prasideda gana
tipiškai – skurdus ir kiek pavojingas Meksikos vaizdas, kuriame sunkiai suduria
galą su galu vos ne kiekvienas šios šalies darbininkų klasės žmogus. Pagrindinis
veikėjas Ivanas yra su žmona išsiskyręs jaunuolis, kuris vos išsilaiko,
dirbdamas juodžiausius darbus, turi padėti išlaikyti sūnų. Galiausiai vieną
dieną jis užmezga artimus santykius su Gerardu, su kuriuo sudėtingai išgyvena
artimiausių šeimos narių atmetimo reakciją. Filmas iš esmės vaizduoja Meksikoje
vyraujančią tą pačią problemą, ką daugmaž turime ir Lietuvoje – homofobiją,
prisitaikėliškumą, tapatybių slėpimą ir nevisavertiškumo jausmą sociume. Galiausiai
Ivanas neapsikentęs, kad niekaip negali savo šalyje savęs realizuoti ir
panaudoti kulinarijos baigimo diplomo, ryžtasi su drauge Sandra bėgti per JAV
sieną ir kaip nors bandyti susikurti laimę svetur. Bėda tame, kad Gerardui šis
sumanymas nepatinka ir jis lieka Meksikoje. Bent jau kurį laiką, nes turi nuolatinį
mokytojo darbą.
Visgi filmas nėra
trileris, o pabėgimas į JAV tėra tik vienas iš šio filmų epizodų, tiesa, labai
reikšmingų, nes filmas sukurtas remiantis tikra Ivano ir Gerardo istorija.
Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų antrojoje filmo pusėje patys pasirodo. Režisierė
vaizduoja jų gyvenimą po daugel metų, todėl filme įvyksta esminis žanrininis
lūžis, nes filmas tampa iš vaidybinio dokumentiniu. Vaidybinė dalis nufilmuota
Meksikoje, o dokumentinė JAV. Prabėgus tiek daug metų nuo pabėgimo į JAV,
veikėjai gauna laisvę būti tuo, kas jie yra, dalyvauti gėjų paraduose, kurti
santykius meksikiečių bendruomenėje, sėkmingai plėtoti meksikiečių restorano
verslą, tačiau jie net ir po šitiek metų yra nelegalai, vadinasi, nevisaverčiai
gyventojai. Sudėtinga kasdien tai jausti, manau, režisierei pavyko per Ivano
asmenybę atskleisti politinį nužmoginimą. Ivanas negali grįžti aplankyti savo
jau suaugusio sūnaus, kuris norėtų turėti su tėvu normalius santykius, tačiau
geriausia, ką jie gali padaryti – susiskambinti ir pasikalbėti per transliacijas.
Šiaip filmas labai pavykęs, net nesitikėjau. Dėmesys ne vien LGBTQ problemoms,
bet ir politikai bei tėvo ir sūnaus santykiams, viskas paplėtota neerzinančiai,
o su atjauta ir galia skleisti žinią pasauliui: kodėl XXI amžiuje vis dar
gyvename įrėmintą ir kitų apspręstus asmeninius gyvenimus, o apie laisvę
kalbame taip, tarsi ji tebūtų tik teorinė apibrėžtis? Rekomenduoju filmą
pažiūrėti labiausiai mūsų homofobams. Dėl savišvietos.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą