Sveiki,
Labai apsidžiaugiau, kai
šią savaitę pagaliau buvo paskelbti Nacionalinės meno ir kultūros laureatai. Viena
iš jų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Samuolytė,
kurios vaidmenis seku dar nuo mokyklinių laikų, tad, žinote, negaliu būti
šališkas ir nepasidžiaugti.
Vienas iš interviu
žurnale „Nemunas“ – „Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau“
aktorės buvo paklausta apie tam tikrą teatrinės aplinkos šeiminę sampratą,
kitaip sakant, kaip aktoriui svarbu būti kaip šeimoje aktorių ir režisierių
trupėje. Aktorė atsako, kad netiki, jog teatras gali būti šeima. Tačiau žinant
teatro žmonių specifiką ir kiek tenka zulintis „vienas į kitą“, natūralu, kad
kolegos ir tegali būti kolegos, nuo kurių kartais tikriausiai norisi ir pailsėti.
Kitą vertus, atsakymas dviprasmiškas, nes teatrą suvokiame kaip vaidybą: ar
galima suvaidinti santykius, imituoti šeimą ir apsimesti, kad trupė yra tavo
namai? Paradoksas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą