Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela