Sveiki,
„Prasidėjo pati tikriausia senojo
akademinio feodalizmo restauracija – universitetai buvo verčiami ne mokslo ir kūrybos,
o ES struktūrinių fondų ir projektų lėšų efektyvaus panaudojimo įstaigomis,
kurias valdo ir kontroliuoja centrinės valdžios institucijos, dauginančios savo
biurokratiją ir nuolatines ataskaitas bei vertinimus. <...> Universitetai
tampa ekonomiką aptarnaujančia institucija. Valstybė apsimeta, kad turi
švietimo politiką, o universitetai – kad gali ir nori koreguoti valstybės
vykdomą politiką. O iš esmės tiesiog panaudojami ES pinigai ir valstybė
kapituliuoja prie tarptautines korporacijas.“ Leonidas
Donskis, 2012-2016 m.
Apie profesoriaus filosofo kritiką aukštojo mokslo
reformai tikriausiai nėra galo – viską galima cituoti nuo A iki Z, tačiau
puikiai susidėlioja, sakyčiau, ir veidrodinė pagrindinio ir vidurinio mokyklų
išsilavinimo politika. Kad reforma buvo ir yra demoninio pobūdžio, neskaidri ir
pajungta kaip veršis prie motinos Švietimo Ministerijos tešmens ir maitinama
nuleidžiamais ir kontroliuojamais įstatymais, visiems tas akivaizdu. Kaip akivaizdu,
kad aukštojo mokslas tarnauja ES pinigų kapšams ir numetamiems įvairiems
projektams, kuriuos reikia visada kuo skubiau įgyvendinti ir aptarnauti
aukštesnes instancijas.
Bet tai kas nutiko mūsų vidurinėse, gimnazijose,
progimnazijose? Visai ta pati politika. Socialiniai pedagogai, psichologų
armijos, įtraukusis mokslas, įvairios koncepcijos, iššūkiai, vizijos, iškvaišę
papirkti politikai, kurie neturi nieko bendro su mokyklomis, lenda ir kuria
projektus, kabinetus, o ministerija apstatyta kaip erkių kloaka, kurioje
kabinetas ant kabineto veisiasi specialistai, patarėjai (tų patarėjų ketvertas
kitų patarėjų) ir gaisrų gesintojai, kuriems reikia atskirų viršininkų, nes
kontrolierius turi kontroliuoti kontrolierių... Mūsų švietimas, mokyklos ir
universitetai baigia nusibaigti ataskaitomis, lentelėmis, įsisukę į skundų, duomenų
lentelių pildymą, parašiukų rinkimą, tad iš esmės pritariu Leonidui Donskiui,
kad geriausia švietimo padėtis buvo 1990-1996 metais, kada dar nebuvome
parsidavę projektams, sucentralizuoti pagal lojalumą ir kyšius ir akademikai
bei mokytojai turėjo orumo parodyti neišsilavinusiems isterikams vidurinį pirštą
ir parodyti savo vietą. Tik dabar kvailam pusę dienos gali rodyti akivaizdžius
faktus, o po savaitės sužinoti, kad vis tiek buvai viešai apšmeižtas ir ant
tavęs institucijoje jau parašytas raštas – tai žeminanti švietimo sistemos
karpa, kuri peraugo visų valstybės tarnautojų stogus.
Jūs pasižiūrėkite, kuo pavirto mūsų universitetai. Protai
iškeliauja mokytis visur, kad tik ne Lietuvoje. Pas mus universitetai
užgriozdinti azijiečiais ir afrikiečiais, nes lietuviai nenori! Arba
ketvirtukininkai tampa specialistai nelankę paskaitų. Kas čia yra?
Susinaikinimas ir proto nutekinimas, bet užtat kaip puiku dar vieną sertifikatą
universiteto vestibiulyje pakabinti, kad įstaiga dalyvauja ar bendradarbiauja
(dažniausiai kosmetiškai) su kokiu nors Slovėnijos universitetu, apie kurį
retas studentas girdėjęs, dar retesnis ten buvęs.
Lygiai tas pats ir mūsų mokyklose. Projektai tiesiog
pučiasi, pilietinės veiklos, akcijos, išvykos, tarptautiniai ryšiai,
nuolaidžiavimas tėvų įgeidžiams – viskas kaip prašmatnioj kirpykloje, kad tik
kas necyptų, nerėktų, nesiskųstų. Tarnaujama numestiems projektams, dažniausiai
sukandus dantis, per prievartą, kosmetiškai, prabėgomis rašant šabloninius
dokumentus, kaip vienos ar kitos lėšos sukištos buvo įgyvendinamos, klijuojant
čekiukus. Idėjos, kūryba ir visapusiškas akademinis išsilavinimas palauks,
pirmiausia reikia linksmai gyventi pagal kitų klumpes ir tai vadinti švietimu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą