2025 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Asmenybė. Mykolas Servacijus Višnioveckis (1680-1744) – išdavikas ar didvyris?


Sveiki, istorijos sekėjai,

 

Man labai patinka LDK istorijos ir ypač apie kokius nors senus didikus ir jų giminę. Višnioveckį atsekiau tyrinėdama ir besidomėdamas apie Kazimierą Joną Sapiegą ir jo laikmečio gyvenimą, todėl šis įrašas bus skirtas būtent šiam LDK didikui.

 

Mykolas Servacijus Višnioveckis (gimė 1680 m. Lvove, mirė 1744 m. Merkinėje) – buvo kunigaikštis ir paskutinis vyriškosios giminės linijos Višnioveckis. Jo asmenybė ir karjera neatsiejama nuo XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių intrigų ir karinių konfliktų, ypač su įtakinga Sapiegų gimine. Mykolas Servacijus pasižymėjo ne tik kaip įgudęs karvedys, bet ir kaip politikas, kuris sugebėjo pasinaudoti giminės ir valstybės krize savo asmeninei ir politinei sėkmei.

 

Mykolo Servacijaus politinė karjera buvo ilga ir sėkminga, o jos kulminacija pasiekta po pergalės prieš Sapiegas. Jis ėjo aukščiausias LDK pareigas, tokias kaip Lietuvos lauko etmonas (1702–1703 ir 1707–1709 m.) ir Lietuvos didysis etmonas (nuo 1703 m.). Šios pareigos suteikė jam didelę karinę ir politinę galią. Vėliau jis taip pat buvo Vilniaus kaštelionas (1703–1706 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1706 m.), kas dar labiau sustiprino jo įtaką svarbiausioje LDK provincijoje (centre?). Jo pergalė prieš Sapiegas Valkininkų mūšyje 1700 m. buvo esminis lūžis, kuris ne tik susilpnino konkurentų giminę, bet ir atvėrė jam kelią į valdžią. Šis mūšis parodė jo lyderystę ir gebėjimą mobilizuoti nepatenkintą bajoriją prieš giminės hegemoniją. Mykolas Servacijus valdė didžiules žemes dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, o jo rezidencijos buvo svarbūs politiniai ir kultūriniai centrai.

 

Nors Valkininkų mūšis buvo didelė pergalė, Višnioveckio karjerą vėliau komplikavo Didysis Šiaurės karas. Iš pradžių palaikęs karalių Augustą II, 1707 m. jis perėjo į švedų pusę, kuriai vadovavo karalius Karolis XII. Tačiau švedams pralaimėjus Poltavos mūšį 1709 m., Višnioveckis vėl pripažino Augusto II valdžią.

 

Apie Mykolo Servacijaus Višnioveckio asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Jo pirmoji žmona buvo Kotryna Dolskytė, antroji – Marijana Oginskaitė, o trečioji – Teklė Rožė Radvilaitė. Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena žmona nesusilaukė vaikų, kurie būtų perėmę giminės pavardę. Tai lėmė, kad po jo mirties 1744 m. Merkinėje, kurioje, kaip spėjama, jis turėjo savo rezidenciją, išnyko Višnioveckių giminės vyriškoji linija, o jo valdos perėjo kitoms didikų šeimoms. Višnioveckis garsėjo kaip ambicingas ir ryžtingas politikas, kuris mokėjo manevruoti sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Be karinės ir politinės veiklos, jis taip pat buvo domėjosi rašyba ir poezija. Jo palikimas – tai ne tik pergalės mūšio lauke, bet ir išlikę literatūriniai tekstai, atspindintys jo intelektualius interesus. Jo charakterio bruožai – ambicijos ir gebėjimas prisitaikyti – leido jam išgyventi sudėtingiausius valstybės politinius perversmus ir užtikrinti savo vietą istorijoje.

 

Deja, dauguma jo kūrinių nėra plačiai ištirti ar išleisti, todėl sunku nustatyti tikslų jų turinį ir apimtį. Vis dėlto, išlikusiuose šaltiniuose ir tyrimuose pabrėžiama, kad jis rašė, o jo literatūrinė veikla atspindi tuometinių didikų intelektualinius interesus. Mykolo Servacijaus Višnioveckio raštai ir laiškai yra vertinami kaip svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau pažinti ne tik jo asmenybę, bet ir to meto politinę bei kultūrinę aplinką. Tai padeda suprasti, kaip mąstė ir kokiais idealais gyveno LDK didikas. Daugiausia jo epistoliarinis (laiškų) palikimas, yra išlikę ir saugomi įvairiuose archyvuose. Nors jo kūriniai nėra išleisti kaip atskiras leidinys, jo rankraščius ir dokumentus galima rasti kai kuriose bibliotekose ir archyvuose, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje. Šiuose fonduose saugomi dokumentai yra svarbūs istorikams, tyrinėjantiems to laikmečio politiką ir kultūrą, tačiau plačiajai visuomenei jie nėra lengvai prieinami ar publikuoti.

 

Ar Višnioveckis išdavė LDK ir karalių Augustą II Stiprųjį?


Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) pradžioje Mykolas Servacijus Višnioveckis palaikė Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II Stiprųjį, kuris, būdamas Saksonijos elektorius, siekė sustiprinti savo pozicijas regione. Tačiau karo eiga greitai apsivertė: 1702 m. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio XII, įsiveržė į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir ėmė sparčiai ją kontroliuoti. Švedų pergalės privertė daugelį didikų, įskaitant ir Višnioveckį, permąstyti savo sąjungas. Matydamas, kad Augustas II pralaimi ir nebegali garantuoti stabilumo, Višnioveckis 1707 m. priėmė sprendimą pereiti į švedų pusę. Šis veiksmas buvo ne išdavystė asmeniškai prieš Augustą II, o pragmatiškas žingsnis, siekiant apsaugoti savo valdas ir politinę padėtį naujomis politinėmis sąlygomis. Švedų pergalė atrodė neišvengiama, o sąjunga su jais – vienintelis kelias išgyventi.

 

Tačiau politinė situacija dar kartą dramatiškai pasikeitė. 1709 m. įvyko lemiamas Poltavos mūšis, kuriame Rusijos caras Petras I visiškai sutriuškino švedų kariuomenę (apie tai puikiai parašė Kristina Sabaliauskaitė romanų dilogijoje „Petro imperatorė“). Šis pralaimėjimas ne tik sumenkino Švedijos galią, bet ir grąžino Augustą II į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Višnioveckis, matydamas, kad švedų aljansas žlugo, nedelsdamas vėl pakeitė pusę. Jis prisipažino klydęs ir vėl pripažino Augusto II valdžią. Augustas II, grįžęs į sostą, susidūrė su sudėtinga situacija. Jam reikėjo atstatyti valstybės stabilumą, o tam reikėjo stiprių ir įtakingų didikų paramos. Atleisdamas Višnioveckiui ir kitiems perbėgėliams, karalius Augustas II parodė politinį įžvalgumą: vietoje to, kad baustų, jis stengėsi susitaikyti su įtakingiausiais bajorais, taip užsitikrindamas jų lojalumą ateityje ir išvengdamas naujų vidinių konfliktų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, siekiant konsoliduoti valdžią ir išsaugoti valstybės vientisumą po sekinančio karo.


Šis portretas nutapytas (kurį pmatote) XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau konkretaus autoriaus pavardė nėra žinoma, todėl jis priskiriamas nežinomam dailininkui. Portrete Višnioveckis vaizduojamas iškilmingai apsirengęs, su ilgais plaukais, o jo krūtinę puošia Baltojo Erelio ordino žvaigždė ir juosta – tai rodo jo aukštą statusą Abiejų Tautų Respublikoje. Išraiškinga mąstysena ir veido bruožai atspindi jo, kaip valdingo ir ryžtingo politiko, charakterį. Šiuo metu vienas iš tokių portretų yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje Lenkijoje, o kitas, panašus, - Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje Minske. Tai rodo, kad toks portretas buvo populiarus ir galimai turėjo kelias kopijas.

 

Šįkart tiek. Tikiuosi buvo naudinga.

 

Maištinga Siela


1 komentaras:

  1. Sveiki, mano vardas El-Din El-Sayed, tapau netikrų skolintojų sukčiavimo auka. Praradau apie 23 000 eurų, nes man reikėjo didelio 55 000 eurų kapitalo. Beveik numiriau, neturėjau kur eiti. Mano verslas buvo sugriautas, o proceso metu praradau ir sūnų. Negalėjau pakęsti tokio kartojimo. 2025 m. liepą sutikau gerą draugą, kuris supažindino mane su gera mama, ponu Elijah, kuri galiausiai padėjo man gauti paskolą iš vienos įmonės. Gerasis Tėve, noriu pasinaudoti proga jums padėkoti ir te Dievas jus ir toliau laimina. Taip pat norėčiau pasinaudoti proga ir informuoti kitus lietuvius, kad yra daug sukčių, todėl jei jums reikia paskolos ir norite ją gauti greitai, susisiekite tik su ponu Elijah el. paštu: loancreditinstitutions00@yahoo.com WhatsApp: +393509313766. Taip pat galite su jais susisiekti šiuo el. paštu: loancreditinstitutions00@gmail.com „WhatsApp“: +393512114999. Prašome, ji yra vienintelis patikimas ir patikimas asmuo.
    Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti