Asmenybė. Mykolas Servacijus Višnioveckis (1680-1744) – išdavikas ar didvyris?

Sveiki, istorijos sekėjai,

 

Man labai patinka LDK istorijos ir ypač apie kokius nors senus didikus ir jų giminę. Višnioveckį atsekiau tyrinėdama ir besidomėdamas apie Kazimierą Joną Sapiegą ir jo laikmečio gyvenimą, todėl šis įrašas bus skirtas būtent šiam LDK didikui.

 

Mykolas Servacijus Višnioveckis (gimė 1680 m. Lvove, mirė 1744 m. Merkinėje) – buvo kunigaikštis ir paskutinis vyriškosios giminės linijos Višnioveckis. Jo asmenybė ir karjera neatsiejama nuo XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių intrigų ir karinių konfliktų, ypač su įtakinga Sapiegų gimine. Mykolas Servacijus pasižymėjo ne tik kaip įgudęs karvedys, bet ir kaip politikas, kuris sugebėjo pasinaudoti giminės ir valstybės krize savo asmeninei ir politinei sėkmei.

 

Mykolo Servacijaus politinė karjera buvo ilga ir sėkminga, o jos kulminacija pasiekta po pergalės prieš Sapiegas. Jis ėjo aukščiausias LDK pareigas, tokias kaip Lietuvos lauko etmonas (1702–1703 ir 1707–1709 m.) ir Lietuvos didysis etmonas (nuo 1703 m.). Šios pareigos suteikė jam didelę karinę ir politinę galią. Vėliau jis taip pat buvo Vilniaus kaštelionas (1703–1706 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1706 m.), kas dar labiau sustiprino jo įtaką svarbiausioje LDK provincijoje (centre?). Jo pergalė prieš Sapiegas Valkininkų mūšyje 1700 m. buvo esminis lūžis, kuris ne tik susilpnino konkurentų giminę, bet ir atvėrė jam kelią į valdžią. Šis mūšis parodė jo lyderystę ir gebėjimą mobilizuoti nepatenkintą bajoriją prieš giminės hegemoniją. Mykolas Servacijus valdė didžiules žemes dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, o jo rezidencijos buvo svarbūs politiniai ir kultūriniai centrai.

 

Nors Valkininkų mūšis buvo didelė pergalė, Višnioveckio karjerą vėliau komplikavo Didysis Šiaurės karas. Iš pradžių palaikęs karalių Augustą II, 1707 m. jis perėjo į švedų pusę, kuriai vadovavo karalius Karolis XII. Tačiau švedams pralaimėjus Poltavos mūšį 1709 m., Višnioveckis vėl pripažino Augusto II valdžią.

 

Apie Mykolo Servacijaus Višnioveckio asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Jo pirmoji žmona buvo Kotryna Dolskytė, antroji – Marijana Oginskaitė, o trečioji – Teklė Rožė Radvilaitė. Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena žmona nesusilaukė vaikų, kurie būtų perėmę giminės pavardę. Tai lėmė, kad po jo mirties 1744 m. Merkinėje, kurioje, kaip spėjama, jis turėjo savo rezidenciją, išnyko Višnioveckių giminės vyriškoji linija, o jo valdos perėjo kitoms didikų šeimoms. Višnioveckis garsėjo kaip ambicingas ir ryžtingas politikas, kuris mokėjo manevruoti sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Be karinės ir politinės veiklos, jis taip pat buvo domėjosi rašyba ir poezija. Jo palikimas – tai ne tik pergalės mūšio lauke, bet ir išlikę literatūriniai tekstai, atspindintys jo intelektualius interesus. Jo charakterio bruožai – ambicijos ir gebėjimas prisitaikyti – leido jam išgyventi sudėtingiausius valstybės politinius perversmus ir užtikrinti savo vietą istorijoje.

 

Deja, dauguma jo kūrinių nėra plačiai ištirti ar išleisti, todėl sunku nustatyti tikslų jų turinį ir apimtį. Vis dėlto, išlikusiuose šaltiniuose ir tyrimuose pabrėžiama, kad jis rašė, o jo literatūrinė veikla atspindi tuometinių didikų intelektualinius interesus. Mykolo Servacijaus Višnioveckio raštai ir laiškai yra vertinami kaip svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau pažinti ne tik jo asmenybę, bet ir to meto politinę bei kultūrinę aplinką. Tai padeda suprasti, kaip mąstė ir kokiais idealais gyveno LDK didikas. Daugiausia jo epistoliarinis (laiškų) palikimas, yra išlikę ir saugomi įvairiuose archyvuose. Nors jo kūriniai nėra išleisti kaip atskiras leidinys, jo rankraščius ir dokumentus galima rasti kai kuriose bibliotekose ir archyvuose, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje. Šiuose fonduose saugomi dokumentai yra svarbūs istorikams, tyrinėjantiems to laikmečio politiką ir kultūrą, tačiau plačiajai visuomenei jie nėra lengvai prieinami ar publikuoti.

 

Ar Višnioveckis išdavė LDK ir karalių Augustą II Stiprųjį?

Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) pradžioje Mykolas Servacijus Višnioveckis palaikė Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II Stiprųjį, kuris, būdamas Saksonijos elektorius, siekė sustiprinti savo pozicijas regione. Tačiau karo eiga greitai apsivertė: 1702 m. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio XII, įsiveržė į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir ėmė sparčiai ją kontroliuoti. Švedų pergalės privertė daugelį didikų, įskaitant ir Višnioveckį, permąstyti savo sąjungas. Matydamas, kad Augustas II pralaimi ir nebegali garantuoti stabilumo, Višnioveckis 1707 m. priėmė sprendimą pereiti į švedų pusę. Šis veiksmas buvo ne išdavystė asmeniškai prieš Augustą II, o pragmatiškas žingsnis, siekiant apsaugoti savo valdas ir politinę padėtį naujomis politinėmis sąlygomis. Švedų pergalė atrodė neišvengiama, o sąjunga su jais – vienintelis kelias išgyventi.

 

Tačiau politinė situacija dar kartą dramatiškai pasikeitė. 1709 m. įvyko lemiamas Poltavos mūšis, kuriame Rusijos caras Petras I visiškai sutriuškino švedų kariuomenę (apie tai puikiai parašė Kristina Sabaliauskaitė romanų dilogijoje „Petro imperatorė“). Šis pralaimėjimas ne tik sumenkino Švedijos galią, bet ir grąžino Augustą II į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Višnioveckis, matydamas, kad švedų aljansas žlugo, nedelsdamas vėl pakeitė pusę. Jis prisipažino klydęs ir vėl pripažino Augusto II valdžią. Augustas II, grįžęs į sostą, susidūrė su sudėtinga situacija. Jam reikėjo atstatyti valstybės stabilumą, o tam reikėjo stiprių ir įtakingų didikų paramos. Atleisdamas Višnioveckiui ir kitiems perbėgėliams, karalius Augustas II parodė politinį įžvalgumą: vietoje to, kad baustų, jis stengėsi susitaikyti su įtakingiausiais bajorais, taip užsitikrindamas jų lojalumą ateityje ir išvengdamas naujų vidinių konfliktų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, siekiant konsoliduoti valdžią ir išsaugoti valstybės vientisumą po sekinančio karo.

Šis portretas nutapytas (kurį pmatote) XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau konkretaus autoriaus pavardė nėra žinoma, todėl jis priskiriamas nežinomam dailininkui. Portrete Višnioveckis vaizduojamas iškilmingai apsirengęs, su ilgais plaukais, o jo krūtinę puošia Baltojo Erelio ordino žvaigždė ir juosta – tai rodo jo aukštą statusą Abiejų Tautų Respublikoje. Išraiškinga mąstysena ir veido bruožai atspindi jo, kaip valdingo ir ryžtingo politiko, charakterį. Šiuo metu vienas iš tokių portretų yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje Lenkijoje, o kitas, panašus, - Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje Minske. Tai rodo, kad toks portretas buvo populiarus ir galimai turėjo kelias kopijas.

 

Šįkart tiek. Tikiuosi buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Vilniaus Sapiegų rūmai – kuo jie ypatingi? LDK istorija, rūmų renovacija, barokinis Sapiegų parkas

 Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki, skaitytojai,

 

Man didelį įspūdį padarė apsilankymas Vilniaus atnaujintuose Sapiegų rūmuose, kur šiuo metu vyksta šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“. Atnaujintas ir sutvarkytas parkas, pagrindiniai Sapiegų rūmai, kurie mena ilgą Vilniaus miesto ir įtakingos giminės istoriją, bet viską nuo pat pradžių...

 

Senoji Sapiegų rūmų istorija

 

Vilniaus Sapiegų rūmai, šiandien žinomi kaip vienas ryškiausių baroko architektūros pavyzdžių Lietuvoje, pradėjo kilti XVII amžiaus pabaigoje, tuometiniame Antakalnyje. Šis architektūrinis ansamblis, apimantis rūmus, Trinitorių bažnyčią ir vienuolyną, buvo funduotas ir pastatytas didiko Kazimiero Jono Sapiegos, tuometinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados, kuris buvo vienas galingiausių ir turtingiausių to meto šalies didikų. Rūmų statybos prasidėjo maždaug 1689 metais ir truko iki pat 1697 metų, o prie jų kūrimo prisidėjo žymus italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani. Rūmai buvo sumanyti kaip puošni rezidencija, atspindinti Sapiegų giminės galią, prabangą ir politinę įtaką.

Kazimieras Jonas Sapiega (gimė apie 1638 m., mirė 1720 m. sausio 18 d.) buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje. Būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu (nuo 1682 m.) ir Vilniaus vaivada, jis sukaupė milžinišką politinę ir karinę galią, praktiškai tapdamas svarbiausiu LDK veikėju po paties valdovo. Jis garsėjo savo ambicingumu, ryžtu ir bandymais sustiprinti Sapiegų giminės įtaką šalyje, neretai nepaisydamas įstatymų ar kitų didikų interesų. Jo pastangos sukurti beveik visišką Sapiegų dominavimą galiausiai sukėlė LDK vidaus karą (žinomą kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas), kurio kulminacija tapo Valkininkų mūšis 1700 m., smarkiai pakirtęs Sapiegų giminės galią. Nepaisant to, Kazimieras Jonas Sapiega prisidėjo prie LDK kultūrinio paveldo, funduodamas ir statydamas puošnius Sapiegų rūmus Antakalnyje ir Trinitorių bažnyčią, kurie tapo išskirtiniais baroko architektūros pavyzdžiais Vilniuje.

 

Kazimiero Jono Sapiegos valdymo laikotarpiu rūmai klestėjo ir tapo svarbiu politinio bei kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi LDK didikai, vykdavo svarbūs derybos, priėmimai ir iškilmingos puotos, atspindinčios baroko epochos pompastiką. Rūmų interjeras, nors ir nedaug išlikęs iki šių dienų, buvo dekoruotas prabangiai – freskomis, lipdiniais, tapybos darbais ir meniškomis krosnimis, siekiant sukurti didingumo ir turto įspūdį. Sapiegos didžiavosi savo rūmais, kurie buvo vieni iš pirmųjų grynojo baroko pavyzdžių Vilniuje, išsiskiriantys simetrija, gausiu dekoru ir didingumu.

 

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties rūmai liko Sapiegų giminės nuosavybe ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje, po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, kuomet Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, rūmų likimas pasikeitė. Rusijos valdžia ėmė konfiskuoti daugelio didikų, ypač tų, kurie buvo susiję su pasipriešinimu, turtą. Sapiegų rūmai taip pat pateko į šią kategoriją ir 1809 metais buvo atimti iš giminės.

 

Konfiskuoti rūmai patyrė didelius pertvarkymus, prarado savo pirminę paskirtį ir barokinį grožį. Rusijos valdžia juos pavertė karine ligonine, o tai lėmė interjero sunaikinimą ir pritaikymą naujoms funkcijoms. Interjero puošybos elementai buvo sunaikinti arba uždengti, erdvės perdalintos pagal ligoninės poreikius. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje rūmai ir toliau tarnavo kaip karinė ligoninė, o jų autentiškas barokinis veidas buvo paslėptas po vėlesnių epochų pertvarkymais. Pasakojama, kad ligoninės laikotarpiu po rūmų kiemu buvo kasami tuneliai, jungiantys ligoninės pastatus, o tai dar labiau pakeitė ir pavertė šią buvusią didingą rezidenciją utilitariu statiniu. Būtent tokia būklė išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai rūmai tebetarnavo kaip medicinos įstaiga, o jų barokinė šlovė buvo beveik pamiršta.

 Vilniaus Antakalnio rajone stovi įspūdinga Vilniaus Išganytojo bažnyčia, geriau žinoma kaip Trinitorių bažnyčia, kuri yra neatsiejama didingo Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Pastatyta 1694–1717 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis, ši baroko perlas buvo skirta Trinitorių ordinui, kurio misija buvo krikščionių belaisvių išpirkimas. Nors bažnyčia buvo suprojektuota ir išpuošta italų architekto P. Perčio, patirdama ne vieną pakeitimą ir niokojimą per savo ilgą istoriją – paverčiama cerkve po 1863 m. sukilimo, tarnaujanti kaip ligoninės dalis tarpukariu ir net kaip karinės intendatūros sandėlis sovietmečiu – ji vis tiek išliko svarbiu religiniu ir architektūriniu Vilniaus akcentu. Šiandien, po atnaujinimo darbų, bažnyčia ir vienuolynas priklauso Šventojo Jono kongregacijai ir yra žinomi kaip Šventojo Jono Teologo ansamblis, tęsiantis savo dvasinę ir kultūrinę misiją.

 

Sapiegų rūmai po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau

 

Po Antrojo pasaulinio karo, nusiaubusio Vilnių, Sapiegų rūmai, kurie jau seniai buvo praradę savo pirminę prabangą ir tarnavo kaip ligoninė, atsidūrė naujos valdžios – sovietinės okupacijos – rankose. Nors pastatas išgyveno karo negandas, jo, kaip karinės ligoninės, paskirtis išliko, ir jis toliau buvo naudojamas medicinos reikmėms. Šiuo laikotarpiu rūmai buvo dar labiau nutolę nuo savo barokinės praeities: nebuvo skiriamas dėmesys jų kultūrinei vertei ar autentiškumo išsaugojimui, interjeras buvo pritaikytas ligoninės poreikiams, o originalūs elementai, jei dar buvo likę, tebebuvo paslėpti arba sunaikinti. Pastato priežiūra buvo minimali, ir jis pamažu nyko, kol virto tipišku sovietmečio medicinos įstaigos pastatu.

 

Situacija ėmė keistis tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Atsirado vis didesnis susidomėjimas šalies kultūros paveldu, įskaitant ir apleistus, bet istoriškai vertingus pastatus. Buvusios karinės ligoninės patalpose veikė nedidelis medicinos centras, tačiau buvo akivaizdu, kad Sapiegų rūmai verti geresnio likimo. Prasidėjo diskusijos apie rūmų ateitį ir galimybes atkurti jų istorinę vertę. Šis procesas buvo sudėtingas ir lėtas, nes reikalavo didelių finansinių investicijų ir kruopščių tyrimų.

 

Lūžio taškas įvyko 2005 metais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Valstybės turizmo departamentui ir Kultūros ministerijai. Tai atvėrė kelius platesnei pastato atstatymo vizijai. Nors pirminės idėjos buvo susijusios su rūmų pritaikymu turizmo reikmėms, ilgainiui vis didesnį pranašumą įgijo idėja atkurti rūmų pirminę paskirtį ir barokinę išvaizdą. Buvo atliekami nuodugnūs archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleidė daug naujų detalių apie originalų rūmų išplanavimą, interjero puošybą ir freskų likučius.

 

Svarbiausias atstatymo etapas prasidėjo 2010-aisiais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus). Tai buvo esminis žingsnis, atvėręs galimybes gauti ES struktūrinių fondų finansavimą. Intensyvūs restauravimo darbai tęsėsi daugelį metų, siekiant atkurti autentišką XVII amžiaus pabaigos barokinį stilių. Buvo atkurtos rūmų fasadų detalės, interjero erdvės, išsaugoti ir konservuoti išlikę freskų fragmentai. Šiandien, po dešimtmečius trukusių pastangų, Sapiegų rūmai yra sėkmingai restauruoti ir atvėrė duris visuomenei kaip Vilniaus dailės akademijos Sapiegų rūmų padalinys ir Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinės erdvės. Jie tapo svarbiu kultūros ir meno centru, kur vyksta parodos, renginiai ir edukacinės programos, leidžiančios atnaujinti ryšį su jų didinga barokine praeitimi.

 

Sapiegų rūmų-parko vartai Antakalnyje yra neatsiejama ir itin svarbi viso barokinio ansamblio dalis, atspindinti ne tik estetinę, bet ir simbolinę to meto didikų rezidencijų reikšmę. Šie vartai, statyti XVII amžiaus pabaigoje, kartu su pačiais rūmais ir Trinitorių bažnyčia, sudarė įspūdingą, vientisą kompoziciją. Jų ypatingumas slypi ne tik monumentalume ir barokiniame puošnume, bet ir giliai apgalvotoje simbolikoje, kuri buvo skirta pabrėžti rūmų šeimininkų – galingųjų Sapiegų – galią, kilmę ir prestižą. Ant vartų yra gausu herbinių detalių ir simbolinių figūrų, o svarbiausia, kad juos puošė Sapiegų giminės herbas „Lapinas“ (Lís), liudijantis apie jų kilmingumą ir statusą. Vartai buvo suprojektuoti taip, kad sudarytų didingą įėjimą į rezidencijos teritoriją, nustatydami toną visam ansambliui ir iš karto bylojo apie rūmų savininkų padėtį visuomenėje.

 

Sapiegų barokinio parko istorija

 

Šalia didingų Sapiegų rūmų, Antakalnyje, plyti ir išskirtinis Sapiegų parkas, kuris yra neatsiejama viso barokinio ansamblio dalis ir vienas pirmųjų bei rečiausių autentiškų barokinių parkų pavyzdžių Lietuvoje. Šis parkas, kaip ir patys rūmai, buvo kuriamas XVII amžiaus pabaigoje (maždaug 1690–1700 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva. Jis buvo suprojektuotas atsižvelgiant į tuo metu Europoje vyravusias prancūziškojo barokinio parko madas, kurioms būdingas griežtas geometrinis išplanavimas, simetrija, alėjos, parteriai, tvenkiniai ir skulptūros. Tai buvo ne tik žalioji erdvė, bet ir sudėtingas meno kūrinys, skirtas atspindėti rūmų savininkų galią ir prabangą.

 

Pirminis parkas, siekęs tuometines Neries pakrantes, pasižymėjo išdėstytomis terasomis, kurios leidosi žemyn, formavo stačiakampes lysves, apsodintas karpomais medžiais ir krūmais, dekoratyvinėmis gėlėmis. Alėjos buvo skirtos iškilmingiems pasivaikščiojimams ir vaizdingiems perspektyvoms. Parke būta ir vandens telkinių – tvenkinių, kanalų, fontanų, kurie papildė bendrą harmonijos ir didybės įspūdį. Manoma, kad parko planavime taip pat dalyvavo italų architektas Giovanni Battista Frediani, kuris projektavo ir pačius rūmus, siekdamas sukurti vientisą architektūros ir gamtos derinį. Parko paskirtis neapsiribojo tik estetika; jame vykdavo medžioklės, pasivažinėjimai karietomis, o vasaros metu – didelės šventės ir fejerverkai.

 

XVIII amžiaus pabaigoje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Vilniaus atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, Sapiegų parko likimas pakito. Kaip ir rūmai, parkas buvo konfiskuotas iš Sapiegų giminės ir prarado savo didiko rezidencijos priklausomybę. Naujieji valdytojai, ypač kai rūmai buvo paversti karine ligonine, nebeskyrė dėmesio parko barokiniam grožiui ir sudėtingam išplanavimui. Parkas pamažu nyko, jo geometrinės formos užaugo, medžiai buvo retinamai kirsti arba paliekami augti laisvai, o tvenkiniai ir kanalai užžėlė. Barokinės kompozicijos principai buvo pamiršti, ir parkas virto daugiau natūralistiniu, laisvo išplanavimo kraštovaizdžiu, nors kai kurios senųjų alėjų ar takų linijos vis dar galėjo būti atsekamos.

 

Per XIX ir XX amžių pradžią, kol Sapiegų rūmai tarnavo kaip ligoninė, parkas taip pat buvo naudojamas ligoninės reikmėms – kaip pasivaikščiojimo vieta pacientams ar ūkinė teritorija. Jo autentiškumas ir barokinis paveldas buvo užmiršti, apaugę krūmais ir medžiais. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus rūpintis kultūros paveldu, buvo prisiminta ir Sapiegų parko istorinė vertė. Šiandien parkas yra restauruojamas siekiant atkurti bent dalį jo buvusios barokinės didybės ir pritaikyti jį visuomenės reikmėms, atspindint tiek istorinę, tiek rekreacinę jo vertę Vilniaus miestui. Nudžiugau asmeniškai išvydęs išties gerai sutvarkytą parką su kavinukėmis ir knygų nameliais, sutvarkytais parko suoliukais ir apšvietimu.

Šis plytų mūro vandens bokštas su medine „kepure“ (stogu) buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kai Sapiegų rūmai jau seniai buvo paversti karine ligonine. Ligoninei reikėjo nuolatinio vandens tiekimo, ir šis bokštas buvo pastatytas būtent tam tikslui – kaupimui ir vandens slėgio palaikymui ligoninės reikmėms. Jo išvaizda ir statybos metodika visiškai atitinka to laikotarpio inžinerinius ir utilitarinius statinius, todėl jis akivaizdžiai skiriasi nuo aplinkinių barokinių ansamblio pastatų. Nors jis ir yra komplekso teritorijoje, jis neturi nieko bendra su barokine Sapiegų giminės rezidencija ar trinitorių vienuolynu. Tai yra vėlesnio, pramoninio laikotarpio, palikimas.

 

Istorija iš Sapiegų rūmų baroko laikų: Kazimiero Jono Sapiegos kerštas

Nors detalių, kasdienių istorijų iš Kazimiero Jono Sapiegos laikų, kai rūmai klestėjo, išlikę nedaug, viena žinoma istorija puikiai atspindi to meto didikų galią, įtaką ir kartais – negailestingą kerštą. Ši istorija siejama su paties rūmų fundatoriaus, Kazimiero Jono Sapiegos, konfliktu su jo oponentais ir liudija apie jo nepalaužiamą charakterį.

 

Pasakojama, kad XVII a. pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje siaučiant didikų tarpusavio kovoms ir politinėms intrigoms, Kazimieras Jonas Sapiega buvo įsitraukęs į gilų konfliktą su kita įtakinga didikų gimine – Oginskiais – ir su dalimi LDK bajorų, kurie priešinosi jo didelei galiai. Šis konfliktas, žinomas kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas, pasiekė apogėjų ir virto ginkluotu susirėmimu.

 

Vienas iš šio konflikto epizodų, neva nutikęs pačiuose Sapiegų rūmuose ar susijęs su jais, pasakoja apie tai, kaip etmonas Sapiega, jausdamas didelę nuoskaudą dėl jam mestų kaltinimų ar išdavystės, siekė parodyti savo pranašumą ir nubausti priešininkus. Nors konkrečios detalės dėl įvykio vietos ir laiko yra apaugusios legendomis, istorikai mini, kad Sapiega buvo linkęs į griežtas priemones. Yra pasakojimų, kad už įžeidimą ar išdavystę galėjo būti skiriamas viešas pažeminimas ar net fizinės bausmės, siekiant įbauginti ir sutvirtinti jo pozicijas. Tiesa, dėl rūmų prabangos ir aukšto etmono statuso, viešos egzekucijos ar žiaurūs susidorojimai pačiuose rūmuose būtų buvę neįprasti. Greičiau tai galėjo būti susiję su galingų priešininkų sulaikymu ar sarginės patalpose vykdytomis apklausomis, demonstruojant Sapiegos valdžios griežtumą.

 

Šis konfliktas galiausiai kulminavo 1700 metais Valkininkų mūšiu, kuriame Sapiegos pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Šis įvykis smarkiai pakirto Sapiegų giminės galią ir buvo lemtingas ne tik jiems, bet ir pačiai LDK. Nors konkreti istorija apie įvykį rūmuose gali būti perdėta ar apipinta mitais, ji iliustruoja baroko epochos didikų brutalumą ir negailestingumą siekiant politinės galios, kuri vyravo ir pačiuose rūmuose, juos supusiame sode ir miesto gatvėse. Rūmai buvo ne tik prabangūs namai, bet ir politinės kovos bei įtakos centras, atspindintis neramius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

 

Trumpai apie Valkininkų mūšį

Józefo Brandto paveikslas, susijęs su Valkininkų mūšiu, dažnai minimas kaip „Pospolite ruszenie u brodu“ (liet. „Bajorų šauktinių kariuomenė prie brastos“ arba „Pospolitasis pašaukimas prie brastos“), nutapytas 1880 metais. Nors paveikslas tiesiogiai nevaizduoja paties Valkininkų mūšio momento, jis yra susijęs su šiuo istoriniu įvykiu, nes vaizduoja pospolitojo pašaukimo (bajorų šauktinių kariuomenės) rinkimą, kuris buvo esminė jėga LDK vidaus kare, įskaitant ir Valkininkų mūšį. Paveiksle „Pospolite ruszenie u brodu“ Józefas Brandtas, garsus batalinių scenų tapytojas, įamžino dinamišką ir dramatišką sceną.

Valkininkų mūšis, įvykęs 1700 m. lapkričio 18 d. netoli Valkininkų miestelio, buvo vienas reikšmingiausių ir kruviniausių epizodų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus kare (1697–1702). Šis mūšis žymėjo ilgalaikių ir įtemptų nesutarimų tarp įtakingos Sapiegų giminės ir didžiosios dalies LDK bajorijos kulminaciją. Bajorija, suformavusi vadinamąją Valkininkų konfederaciją, siekė apriboti Sapiegų, ypač didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos, galybę ir savivalę, kuri buvo tapusi sunkia našta ir kėlė pasipiktinimą dėl kariuomenės piktnaudžiavimų. Situaciją dar labiau komplikavo ir naujojo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (ATR) valdovo Augusto II opozicija Sapiegoms, nes jie palaikė Prancūzijos kandidatą į sostą.

Taigi tiek šįkart LDK istorijos ir apie Sapiegų garsiąją giminę, kuri paliko ištisą barokinį Vilnių, tokį, kokį šiandien galime matyti Antakalnyje ir kituose rajonuose.

Maištinga Siela