Asmenybė. Kazimieras Jonas Sapiega (1638-1720) – Sapiegų rūmų tikrasis valdovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie garsiuosius Sapiegų rūmus bei jų istoriją jau rašiau ČIA. Šiandien tęsiu apie Sapiegų giminės istoriją ir noriu skirti šiek tiek dėmesio Kazimierui Jonui Sapiegai.

 

Kazimieras Jonas Sapiega buvo svarbi asmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje, priklausantis vienai įtakingiausių didikų giminių. Jo gyvenimas ir veikla atspindi sudėtingą XVII a. pabaigos politinę situaciją, giminės ambicijas ir kovas dėl valdžios.

 

Kazimieras Jonas Sapiega gimė apie 1638 m. ir mirė 1720 m. gegužės 13 d. Daugiau nei penkiasdešimt metų jis aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame šalies gyvenime. Jo karjera buvo nuosekli ir įspūdinga: jis ėjo daugybę aukštų pareigų, kurios suteikė jam didelę galią ir įtaką. Sapiega buvo Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (nuo 1681 m.), o vėliau – Didysis etmonas (nuo 1682 m.). Šios pareigos suteikė jam neribotą karinę valdžią, o tai buvo itin svarbu to meto valstybėje. Be to, jis buvo Vilniaus vaivada (nuo 1682 m.), kas sustiprino jo pozicijas ir leido kontroliuoti svarbiausią Didžiosios Kunigaikštystės miestą.

 

Kazimieras Jonas Sapiega paliko ryškų pėdsaką Vilniaus ir visos Lietuvos istorijoje. Jo, kaip Didžiojo etmono, kaip minėjau, galia buvo milžiniška, ir jis aktyviai ja naudojosi, gindamas savo giminės interesus. Sapiegos šeima, ypač Kazimieras Jonas, tuo metu tapo beveik savarankiška jėga, kuri dažnai veikė nepriklausomai nuo karaliaus ir Seimo sprendimų. Tai sukėlė didelį kitų didikų nepasitenkinimą ir sukėlė ilgą kovą dėl valdžios, žinomą kaip Sapiegų ir kitų didikų konfrontacija. Ši konfrontacija pasiekė apogėjų 1700 m. Valkininkų mūšyje, kurio metu Sapiegų kariuomenė patyrė pralaimėjimą prieš kitų didikų pajėgas, vadovaujamas Mykolo Servacijaus Višnioveckio. Šis pralaimėjimas sumenkino Sapiegų giminės įtaką ir galutinai atėmė iš jų didžiąją politinę galią. Tačiau pats Kazimieras Jonas mūšio metu nedalyvavo. Nors jo politinė karjera baigėsi pralaimėjimu, jo indėlis į Vilniaus architektūrą išlieka akivaizdus – jis finansiškai rėmė daugelio Vilniaus barokinių bažnyčių statybas.

 

Kazimieras Jonas Sapiega garsėjo kaip valdingas, ambicingas ir ryžtingas politikas. Jis buvo puikus strategas, tačiau jo noras įtvirtinti Sapiegų dominavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lėmė ilgalaikius konfliktus. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Pirmąja jo žmona tapo Marija Kristina de Béthune, antra – Teresė Korvin-Gosievskaitė, o trečia – Antanina Čartoriskaitė. Tiesa, jo asmeninis gyvenimas dažnai liko politikos šešėlyje, nes būtent politinės intrigos ir kova už giminės galią buvo pagrindinis jo gyvenimo variklis. Jo, kaip politinio veikėjo, ambicijos atsispindi ir jo portretuose, kuriuose jis vaizduojamas kaip didikas, turintis galią.

 

Yra išlikę keli Kazimiero Jono Sapiegos atvaizdai. Garsiausias iš jų – nežinomo dailininko nutapytas portretas, kurį čia ir matote, vaizduojantis jį su Didžiojo etmono regalijomis, kas pabrėžia jo aukštą statusą. Nors nėra tikslių duomenų, kas nutapė šį ir kitus jo portretus, jie yra vertingi istoriniai šaltiniai, padedantys suprasti to meto didikų reprezentavimo kultūrą ir Sapiegos vietą visuomenėje.

 

Kokie Vilniaus objektai sietini su Kazimieru Jonu Sapiega?

 

1. Sapiegų rūmai Antakalnyje. Tai pagrindinis su jo vardu susijęs pastatas. Rūmai, pastatyti 1689–1692 m., buvo Kazimiero Jono Sapiegos užmiesčio rezidencija. Šiandien tai yra vienintelis išlikęs brandžiojo baroko stiliaus didikų rūmų ir parko ansamblis Lietuvoje. Rūmai buvo statomi siekiant parodyti Sapiegų giminės ambicijas ir galią.

 

2. Vilniaus Išganytojo bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas. Šis kompleksas yra neatsiejama Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Kazimieras Jonas Sapiega pakvietė trinitorių vienuolius į Vilnių ir 1694 m. pradėjo statyti vienuolyną bei bažnyčią šalia savo rezidencijos. Bažnyčia buvo užbaigta 1717 m.

 

3. Sapiegų parkas. Tai vienas seniausių ir ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje, suformuotas prie Sapiegų rūmų. Parkas su alėjomis, fontanais ir dekoratyvinėmis skulptūromis buvo skirtas pabrėžti rezidencijos reikšmę.

 

Įdomu tai, kad visi šiek objektai Antakalnyje šiandien jau labai puikiai sutvarkyti, nes po parką galite vaikščioti nemokamai, galite apsilankyti vienuolyne, o Sapiegų rūmuose vyksta šiuolaikinio meno parodos, pristatoma ir pats Sapiegos palikta rūmų istorija.

 

Maištinga Siela

Vilniaus Sapiegų rūmai – kuo jie ypatingi? LDK istorija, rūmų renovacija, barokinis Sapiegų parkas

 Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki, skaitytojai,

 

Man didelį įspūdį padarė apsilankymas Vilniaus atnaujintuose Sapiegų rūmuose, kur šiuo metu vyksta šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“. Atnaujintas ir sutvarkytas parkas, pagrindiniai Sapiegų rūmai, kurie mena ilgą Vilniaus miesto ir įtakingos giminės istoriją, bet viską nuo pat pradžių...

 

Senoji Sapiegų rūmų istorija

 

Vilniaus Sapiegų rūmai, šiandien žinomi kaip vienas ryškiausių baroko architektūros pavyzdžių Lietuvoje, pradėjo kilti XVII amžiaus pabaigoje, tuometiniame Antakalnyje. Šis architektūrinis ansamblis, apimantis rūmus, Trinitorių bažnyčią ir vienuolyną, buvo funduotas ir pastatytas didiko Kazimiero Jono Sapiegos, tuometinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados, kuris buvo vienas galingiausių ir turtingiausių to meto šalies didikų. Rūmų statybos prasidėjo maždaug 1689 metais ir truko iki pat 1697 metų, o prie jų kūrimo prisidėjo žymus italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani. Rūmai buvo sumanyti kaip puošni rezidencija, atspindinti Sapiegų giminės galią, prabangą ir politinę įtaką.

Kazimieras Jonas Sapiega (gimė apie 1638 m., mirė 1720 m. sausio 18 d.) buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje. Būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu (nuo 1682 m.) ir Vilniaus vaivada, jis sukaupė milžinišką politinę ir karinę galią, praktiškai tapdamas svarbiausiu LDK veikėju po paties valdovo. Jis garsėjo savo ambicingumu, ryžtu ir bandymais sustiprinti Sapiegų giminės įtaką šalyje, neretai nepaisydamas įstatymų ar kitų didikų interesų. Jo pastangos sukurti beveik visišką Sapiegų dominavimą galiausiai sukėlė LDK vidaus karą (žinomą kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas), kurio kulminacija tapo Valkininkų mūšis 1700 m., smarkiai pakirtęs Sapiegų giminės galią. Nepaisant to, Kazimieras Jonas Sapiega prisidėjo prie LDK kultūrinio paveldo, funduodamas ir statydamas puošnius Sapiegų rūmus Antakalnyje ir Trinitorių bažnyčią, kurie tapo išskirtiniais baroko architektūros pavyzdžiais Vilniuje.

 

Kazimiero Jono Sapiegos valdymo laikotarpiu rūmai klestėjo ir tapo svarbiu politinio bei kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi LDK didikai, vykdavo svarbūs derybos, priėmimai ir iškilmingos puotos, atspindinčios baroko epochos pompastiką. Rūmų interjeras, nors ir nedaug išlikęs iki šių dienų, buvo dekoruotas prabangiai – freskomis, lipdiniais, tapybos darbais ir meniškomis krosnimis, siekiant sukurti didingumo ir turto įspūdį. Sapiegos didžiavosi savo rūmais, kurie buvo vieni iš pirmųjų grynojo baroko pavyzdžių Vilniuje, išsiskiriantys simetrija, gausiu dekoru ir didingumu.

 

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties rūmai liko Sapiegų giminės nuosavybe ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje, po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, kuomet Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, rūmų likimas pasikeitė. Rusijos valdžia ėmė konfiskuoti daugelio didikų, ypač tų, kurie buvo susiję su pasipriešinimu, turtą. Sapiegų rūmai taip pat pateko į šią kategoriją ir 1809 metais buvo atimti iš giminės.

 

Konfiskuoti rūmai patyrė didelius pertvarkymus, prarado savo pirminę paskirtį ir barokinį grožį. Rusijos valdžia juos pavertė karine ligonine, o tai lėmė interjero sunaikinimą ir pritaikymą naujoms funkcijoms. Interjero puošybos elementai buvo sunaikinti arba uždengti, erdvės perdalintos pagal ligoninės poreikius. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje rūmai ir toliau tarnavo kaip karinė ligoninė, o jų autentiškas barokinis veidas buvo paslėptas po vėlesnių epochų pertvarkymais. Pasakojama, kad ligoninės laikotarpiu po rūmų kiemu buvo kasami tuneliai, jungiantys ligoninės pastatus, o tai dar labiau pakeitė ir pavertė šią buvusią didingą rezidenciją utilitariu statiniu. Būtent tokia būklė išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai rūmai tebetarnavo kaip medicinos įstaiga, o jų barokinė šlovė buvo beveik pamiršta.

 Vilniaus Antakalnio rajone stovi įspūdinga Vilniaus Išganytojo bažnyčia, geriau žinoma kaip Trinitorių bažnyčia, kuri yra neatsiejama didingo Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Pastatyta 1694–1717 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis, ši baroko perlas buvo skirta Trinitorių ordinui, kurio misija buvo krikščionių belaisvių išpirkimas. Nors bažnyčia buvo suprojektuota ir išpuošta italų architekto P. Perčio, patirdama ne vieną pakeitimą ir niokojimą per savo ilgą istoriją – paverčiama cerkve po 1863 m. sukilimo, tarnaujanti kaip ligoninės dalis tarpukariu ir net kaip karinės intendatūros sandėlis sovietmečiu – ji vis tiek išliko svarbiu religiniu ir architektūriniu Vilniaus akcentu. Šiandien, po atnaujinimo darbų, bažnyčia ir vienuolynas priklauso Šventojo Jono kongregacijai ir yra žinomi kaip Šventojo Jono Teologo ansamblis, tęsiantis savo dvasinę ir kultūrinę misiją.

 

Sapiegų rūmai po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau

 

Po Antrojo pasaulinio karo, nusiaubusio Vilnių, Sapiegų rūmai, kurie jau seniai buvo praradę savo pirminę prabangą ir tarnavo kaip ligoninė, atsidūrė naujos valdžios – sovietinės okupacijos – rankose. Nors pastatas išgyveno karo negandas, jo, kaip karinės ligoninės, paskirtis išliko, ir jis toliau buvo naudojamas medicinos reikmėms. Šiuo laikotarpiu rūmai buvo dar labiau nutolę nuo savo barokinės praeities: nebuvo skiriamas dėmesys jų kultūrinei vertei ar autentiškumo išsaugojimui, interjeras buvo pritaikytas ligoninės poreikiams, o originalūs elementai, jei dar buvo likę, tebebuvo paslėpti arba sunaikinti. Pastato priežiūra buvo minimali, ir jis pamažu nyko, kol virto tipišku sovietmečio medicinos įstaigos pastatu.

 

Situacija ėmė keistis tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Atsirado vis didesnis susidomėjimas šalies kultūros paveldu, įskaitant ir apleistus, bet istoriškai vertingus pastatus. Buvusios karinės ligoninės patalpose veikė nedidelis medicinos centras, tačiau buvo akivaizdu, kad Sapiegų rūmai verti geresnio likimo. Prasidėjo diskusijos apie rūmų ateitį ir galimybes atkurti jų istorinę vertę. Šis procesas buvo sudėtingas ir lėtas, nes reikalavo didelių finansinių investicijų ir kruopščių tyrimų.

 

Lūžio taškas įvyko 2005 metais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Valstybės turizmo departamentui ir Kultūros ministerijai. Tai atvėrė kelius platesnei pastato atstatymo vizijai. Nors pirminės idėjos buvo susijusios su rūmų pritaikymu turizmo reikmėms, ilgainiui vis didesnį pranašumą įgijo idėja atkurti rūmų pirminę paskirtį ir barokinę išvaizdą. Buvo atliekami nuodugnūs archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleidė daug naujų detalių apie originalų rūmų išplanavimą, interjero puošybą ir freskų likučius.

 

Svarbiausias atstatymo etapas prasidėjo 2010-aisiais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus). Tai buvo esminis žingsnis, atvėręs galimybes gauti ES struktūrinių fondų finansavimą. Intensyvūs restauravimo darbai tęsėsi daugelį metų, siekiant atkurti autentišką XVII amžiaus pabaigos barokinį stilių. Buvo atkurtos rūmų fasadų detalės, interjero erdvės, išsaugoti ir konservuoti išlikę freskų fragmentai. Šiandien, po dešimtmečius trukusių pastangų, Sapiegų rūmai yra sėkmingai restauruoti ir atvėrė duris visuomenei kaip Vilniaus dailės akademijos Sapiegų rūmų padalinys ir Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinės erdvės. Jie tapo svarbiu kultūros ir meno centru, kur vyksta parodos, renginiai ir edukacinės programos, leidžiančios atnaujinti ryšį su jų didinga barokine praeitimi.

 

Sapiegų rūmų-parko vartai Antakalnyje yra neatsiejama ir itin svarbi viso barokinio ansamblio dalis, atspindinti ne tik estetinę, bet ir simbolinę to meto didikų rezidencijų reikšmę. Šie vartai, statyti XVII amžiaus pabaigoje, kartu su pačiais rūmais ir Trinitorių bažnyčia, sudarė įspūdingą, vientisą kompoziciją. Jų ypatingumas slypi ne tik monumentalume ir barokiniame puošnume, bet ir giliai apgalvotoje simbolikoje, kuri buvo skirta pabrėžti rūmų šeimininkų – galingųjų Sapiegų – galią, kilmę ir prestižą. Ant vartų yra gausu herbinių detalių ir simbolinių figūrų, o svarbiausia, kad juos puošė Sapiegų giminės herbas „Lapinas“ (Lís), liudijantis apie jų kilmingumą ir statusą. Vartai buvo suprojektuoti taip, kad sudarytų didingą įėjimą į rezidencijos teritoriją, nustatydami toną visam ansambliui ir iš karto bylojo apie rūmų savininkų padėtį visuomenėje.

 

Sapiegų barokinio parko istorija

 

Šalia didingų Sapiegų rūmų, Antakalnyje, plyti ir išskirtinis Sapiegų parkas, kuris yra neatsiejama viso barokinio ansamblio dalis ir vienas pirmųjų bei rečiausių autentiškų barokinių parkų pavyzdžių Lietuvoje. Šis parkas, kaip ir patys rūmai, buvo kuriamas XVII amžiaus pabaigoje (maždaug 1690–1700 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva. Jis buvo suprojektuotas atsižvelgiant į tuo metu Europoje vyravusias prancūziškojo barokinio parko madas, kurioms būdingas griežtas geometrinis išplanavimas, simetrija, alėjos, parteriai, tvenkiniai ir skulptūros. Tai buvo ne tik žalioji erdvė, bet ir sudėtingas meno kūrinys, skirtas atspindėti rūmų savininkų galią ir prabangą.

 

Pirminis parkas, siekęs tuometines Neries pakrantes, pasižymėjo išdėstytomis terasomis, kurios leidosi žemyn, formavo stačiakampes lysves, apsodintas karpomais medžiais ir krūmais, dekoratyvinėmis gėlėmis. Alėjos buvo skirtos iškilmingiems pasivaikščiojimams ir vaizdingiems perspektyvoms. Parke būta ir vandens telkinių – tvenkinių, kanalų, fontanų, kurie papildė bendrą harmonijos ir didybės įspūdį. Manoma, kad parko planavime taip pat dalyvavo italų architektas Giovanni Battista Frediani, kuris projektavo ir pačius rūmus, siekdamas sukurti vientisą architektūros ir gamtos derinį. Parko paskirtis neapsiribojo tik estetika; jame vykdavo medžioklės, pasivažinėjimai karietomis, o vasaros metu – didelės šventės ir fejerverkai.

 

XVIII amžiaus pabaigoje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Vilniaus atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, Sapiegų parko likimas pakito. Kaip ir rūmai, parkas buvo konfiskuotas iš Sapiegų giminės ir prarado savo didiko rezidencijos priklausomybę. Naujieji valdytojai, ypač kai rūmai buvo paversti karine ligonine, nebeskyrė dėmesio parko barokiniam grožiui ir sudėtingam išplanavimui. Parkas pamažu nyko, jo geometrinės formos užaugo, medžiai buvo retinamai kirsti arba paliekami augti laisvai, o tvenkiniai ir kanalai užžėlė. Barokinės kompozicijos principai buvo pamiršti, ir parkas virto daugiau natūralistiniu, laisvo išplanavimo kraštovaizdžiu, nors kai kurios senųjų alėjų ar takų linijos vis dar galėjo būti atsekamos.

 

Per XIX ir XX amžių pradžią, kol Sapiegų rūmai tarnavo kaip ligoninė, parkas taip pat buvo naudojamas ligoninės reikmėms – kaip pasivaikščiojimo vieta pacientams ar ūkinė teritorija. Jo autentiškumas ir barokinis paveldas buvo užmiršti, apaugę krūmais ir medžiais. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus rūpintis kultūros paveldu, buvo prisiminta ir Sapiegų parko istorinė vertė. Šiandien parkas yra restauruojamas siekiant atkurti bent dalį jo buvusios barokinės didybės ir pritaikyti jį visuomenės reikmėms, atspindint tiek istorinę, tiek rekreacinę jo vertę Vilniaus miestui. Nudžiugau asmeniškai išvydęs išties gerai sutvarkytą parką su kavinukėmis ir knygų nameliais, sutvarkytais parko suoliukais ir apšvietimu.

Šis plytų mūro vandens bokštas su medine „kepure“ (stogu) buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kai Sapiegų rūmai jau seniai buvo paversti karine ligonine. Ligoninei reikėjo nuolatinio vandens tiekimo, ir šis bokštas buvo pastatytas būtent tam tikslui – kaupimui ir vandens slėgio palaikymui ligoninės reikmėms. Jo išvaizda ir statybos metodika visiškai atitinka to laikotarpio inžinerinius ir utilitarinius statinius, todėl jis akivaizdžiai skiriasi nuo aplinkinių barokinių ansamblio pastatų. Nors jis ir yra komplekso teritorijoje, jis neturi nieko bendra su barokine Sapiegų giminės rezidencija ar trinitorių vienuolynu. Tai yra vėlesnio, pramoninio laikotarpio, palikimas.

 

Istorija iš Sapiegų rūmų baroko laikų: Kazimiero Jono Sapiegos kerštas

Nors detalių, kasdienių istorijų iš Kazimiero Jono Sapiegos laikų, kai rūmai klestėjo, išlikę nedaug, viena žinoma istorija puikiai atspindi to meto didikų galią, įtaką ir kartais – negailestingą kerštą. Ši istorija siejama su paties rūmų fundatoriaus, Kazimiero Jono Sapiegos, konfliktu su jo oponentais ir liudija apie jo nepalaužiamą charakterį.

 

Pasakojama, kad XVII a. pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje siaučiant didikų tarpusavio kovoms ir politinėms intrigoms, Kazimieras Jonas Sapiega buvo įsitraukęs į gilų konfliktą su kita įtakinga didikų gimine – Oginskiais – ir su dalimi LDK bajorų, kurie priešinosi jo didelei galiai. Šis konfliktas, žinomas kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas, pasiekė apogėjų ir virto ginkluotu susirėmimu.

 

Vienas iš šio konflikto epizodų, neva nutikęs pačiuose Sapiegų rūmuose ar susijęs su jais, pasakoja apie tai, kaip etmonas Sapiega, jausdamas didelę nuoskaudą dėl jam mestų kaltinimų ar išdavystės, siekė parodyti savo pranašumą ir nubausti priešininkus. Nors konkrečios detalės dėl įvykio vietos ir laiko yra apaugusios legendomis, istorikai mini, kad Sapiega buvo linkęs į griežtas priemones. Yra pasakojimų, kad už įžeidimą ar išdavystę galėjo būti skiriamas viešas pažeminimas ar net fizinės bausmės, siekiant įbauginti ir sutvirtinti jo pozicijas. Tiesa, dėl rūmų prabangos ir aukšto etmono statuso, viešos egzekucijos ar žiaurūs susidorojimai pačiuose rūmuose būtų buvę neįprasti. Greičiau tai galėjo būti susiję su galingų priešininkų sulaikymu ar sarginės patalpose vykdytomis apklausomis, demonstruojant Sapiegos valdžios griežtumą.

 

Šis konfliktas galiausiai kulminavo 1700 metais Valkininkų mūšiu, kuriame Sapiegos pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Šis įvykis smarkiai pakirto Sapiegų giminės galią ir buvo lemtingas ne tik jiems, bet ir pačiai LDK. Nors konkreti istorija apie įvykį rūmuose gali būti perdėta ar apipinta mitais, ji iliustruoja baroko epochos didikų brutalumą ir negailestingumą siekiant politinės galios, kuri vyravo ir pačiuose rūmuose, juos supusiame sode ir miesto gatvėse. Rūmai buvo ne tik prabangūs namai, bet ir politinės kovos bei įtakos centras, atspindintis neramius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

 

Trumpai apie Valkininkų mūšį

Józefo Brandto paveikslas, susijęs su Valkininkų mūšiu, dažnai minimas kaip „Pospolite ruszenie u brodu“ (liet. „Bajorų šauktinių kariuomenė prie brastos“ arba „Pospolitasis pašaukimas prie brastos“), nutapytas 1880 metais. Nors paveikslas tiesiogiai nevaizduoja paties Valkininkų mūšio momento, jis yra susijęs su šiuo istoriniu įvykiu, nes vaizduoja pospolitojo pašaukimo (bajorų šauktinių kariuomenės) rinkimą, kuris buvo esminė jėga LDK vidaus kare, įskaitant ir Valkininkų mūšį. Paveiksle „Pospolite ruszenie u brodu“ Józefas Brandtas, garsus batalinių scenų tapytojas, įamžino dinamišką ir dramatišką sceną.

Valkininkų mūšis, įvykęs 1700 m. lapkričio 18 d. netoli Valkininkų miestelio, buvo vienas reikšmingiausių ir kruviniausių epizodų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus kare (1697–1702). Šis mūšis žymėjo ilgalaikių ir įtemptų nesutarimų tarp įtakingos Sapiegų giminės ir didžiosios dalies LDK bajorijos kulminaciją. Bajorija, suformavusi vadinamąją Valkininkų konfederaciją, siekė apriboti Sapiegų, ypač didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos, galybę ir savivalę, kuri buvo tapusi sunkia našta ir kėlė pasipiktinimą dėl kariuomenės piktnaudžiavimų. Situaciją dar labiau komplikavo ir naujojo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (ATR) valdovo Augusto II opozicija Sapiegoms, nes jie palaikė Prancūzijos kandidatą į sostą.

Taigi tiek šįkart LDK istorijos ir apie Sapiegų garsiąją giminę, kuri paliko ištisą barokinį Vilnių, tokį, kokį šiandien galime matyti Antakalnyje ir kituose rajonuose.

Maištinga Siela

Furry Fandom subkultūra Lietuvoje ir pasaulyje: paaugliai ir tėvų nuomonė, fetišas, fursuitas, fursona – kas tai?

 

Sveiki, skaitytojai,

Kas yra vadinamoji Furry subkultūra arba Furry Fandom? Jaunoji karta, kuri kasdien daug dienų praleidžia internete, Jums tikriausiai paaiškintų kur kas vaizdžiau. Pats žodis furry išvertus iš anglų kalbos reiškia kailiniuotas, pūkuotas. Tai, sakyčiau, yra tam tikras fetišizmas paplitęs dažniausiai tarp paauglių ir jaunų žmonių, tačiau pasitaiko ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Plačiau kalbėdamas apie šią subkultūrą naudosiu įvairius terminus, t. y. tiek furry subkulūrą, tiek furry fandomą, kuriuos iš esmės galima laikyti sinonimais, t. y. tos pačios reikšmės žodžiais.

Furry subkultūra – tai subkultūra, kurios nariai domisi antropomorfiniais gyvūnų personažais. Tai gyvūnai, kuriems priskiriamos žmogiškos savybės, tokios kaip intelektas, veido išraiškos, gebėjimas kalbėti, vaikščiojimas dviem kojomis ir drabužių dėvėjimas. Galite įsivaizduoti personažus, panašius į Mikį Pūkuotuką, Sonic the Hedgehog, pokemonus, digimonus ar daugelį kitų animacinių filmukų veikėjų, tačiau yra ir erotinių, kaip sakiau fetišistinių niuansų. Šis reiškinys atėjo jau senokai, tačiau tik per karantiną ėmė labiau jaunimas tuo domėtis ir kalbėti Lietuvoje, iki tol labiau egzistavo JAV ir Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kitų duomenimis šios subkultūros šaknys siekia 1970–1980 metus ir glaudžiai susijusios su moksline fantastika bei animacija (pavyzdžiui, istorijos apie vilkolakius, kai iš žmogaus pavirstama į vilką-monstrą, sutapatinti ir sužmoginti, suromantizuoti siaubo istorijų variantai). Diskusijos apie antropomorfinius personažus prasidėjo mokslinės fantastikos konvencijose, o ilgainiui išaugo į atskirą subkultūrą. Interneto atsiradimas 1990-aisiais smarkiai prisidėjo prie furry subkultūros plėtros ir išplitimo visame pasaulyje.

Aš pats asmeniškai apie furry subkultūrą plačiau ėmiau mąstyti po apsilankymo Vilniaus Sapiegų rūmuose, kur vyksta(-o) šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“ (nuo 2025 balandžio 4 dienos iki gruodžio 31 d.). Toje parodoje pristatomas menininko Oliverio Larico multiplikacinis ekranas, kuriame surinkti animacinių veikėjų akimirkų virsmai iš žmogaus į gyvūną vaizdavimas. Dažnai šis perėjimas animacijoje yra itin skausmingas, jis gali reikšti ir dvasinę kančią, kuri kyla iš individo dvilypumo socialiniame vaidmenų gyvenime ir t. t. Labai įdomu!

Oliver Laric (g. 1981 m. Insbruke, Austrijoje) yra šiuolaikinis menininkas, žinomas dėl savo multimedijos kūrinių, kurie tyrinėja autentiškumo, kopijavimo ir skaitmeninių bei istorinių vaizdų kintamumo temas. Jis gyvena ir dirba Berlyne. Jo kūryboje dažnai naudojamos skulptūros, vaizdo įrašai ir 3D technologijos, siekiant ištirti, kaip vaizdai transformuojasi ir plinta tiek skaitmeninėje kultūroje, tiek meno istorijoje. Laricas domisi kopijos, piratinės versijos ir remikso produktyviu potencialu, analizuodamas jų vaidmenį formuojant tiek istorinę, tiek šiuolaikinę vaizdų kultūrą. Jis tiria ribas tarp praeities ir dabarties, autentiškumo ir neautentiškumo, originalo ir jo vėlesnių atspindžių bei rekonfigūracijų.

Cituoju iš bukleto apie jo kūrinį, susijusį su furry subkultūra: „Videokūrinyje nuolat atsiranda nuorodų į antropomorfinį vaizdavimą Furry subkultūroje. Tai pasireiškia realiame pasaulyje kaip persirengimo vaidmenų žaidimai arba interneto galerijose, kuriose skelbiami naudotojų sukurti piešiniai, vadinamieji transormacijos menu (TF). Furry subkultūros ir dalyvių sukurtos „fursonos“ yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir gyvūno hibridų vaizdavimu animacijoje – kaip tarprūšinės giminystės, tapatybių kaitos ar net erotinio intymumo išraiška, nepaisant to, ar jos įkūnija kitus ar išgalvotus padarus. Nors dauguma Larico videokūrinyje rodomų informacijų yra akivaizdžiai skausmingos ir priverstinės, šie personažai sufleruoja apie metamorfozę ir hibridiškumą kaip takų ir kintantį ryšį tarp vaizdų ir mūsų savęs suvokimo, pasitelkiant gyvūnų pavidalus tam, kad būtų radikaliai perkeisti savo tapatybę. Taigi Laricas išpažįsta protoplazminį animacinio personažo išsilavinimą, kurį Sergejus Eizenšteinas apibūdino kaip gebėjimą „šokinėti evoliucijos laiptelių pakopomis ir prisitaikyti prie bet kokių gyvūniškosios egzistencijos formų.“ (Post Brothers, Edgaras Gerasimovičius, „Atbuli griaučiai“, 2025)

Kokie furry subkultūros bruožai ir kuo skiriasi įvairūs furry subklutūros atstovai?

Furry subkultūros esmė glūdi kūrybiškume ir meninėje išraiškoje. Daugelis bendruomenės narių patys kuria piešinius, rašo istorijas (vadinamąją fanfikciją), komponuoja muziką ar siuva sudėtingus kostiumus, vadinamus fursuitais, atspindinčius jų sukurtus gyvūnų personažus. Šie kostiumai, nors ir reikalaujantys didelio kruopštumo bei finansinių investicijų, yra svarbi, bet ne būtina subkultūros dalis. Būtent per šią kūrybą ir gebėjimą įkūnyti savo fursoną – asmeninį antropomorfinį gyvūnų personažą, veikiantį kaip avataras ar alter ego, – nariai išreiškia save ir savo tapatybę bendruomenėje. Fursonos gali būti paremtos tiek realiais, tiek fantastiniais gyvūnais, atspindėti asmenines savybes ar tiesiog būti kūrybine saviraiška.

Ši subkultūra pasižymi ypač stipria bendruomenės dvasia ir socializacija. Furry nariai aktyviai bendrauja tiek internetinėse platformose, forumuose bei socialiniuose tinkluose, tiek gyvai. Reguliariai organizuojamos didelės furry konvencijos (pavyzdžiui, AnthroCon ar Eurofurence) bei mažesni vietiniai susitikimai, kuriuose žmonės susirenka pabendrauti, dalyvauti renginiuose ir tiesiog smagiai praleisti laiką. Daugeliui ši bendruomenė yra saugi ir priimanti erdvė, kurioje jie jaučiasi suprasti ir gali laisvai išreikšti save. Vertinimas ir palaikymas ypač svarbus, nes furry bendruomenėje pastebima didelė įvairovė, įskaitant nemažai LGBTQ+ asmenų, kurie čia randa palaikymą ir pripažinimą.

Paauglių įsitraukimas ir tėvų reakcija. Paplitimas Lietuvoje.

Furry subkultūra pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio ir tarp paauglių populiarėja visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą. Ši populiarumo banga susijusi su interneto prieinamumu ir socialinių tinklų įtaka, kurie leidžia paaugliams lengvai atrasti bendraminčių ir išreikšti save. Paaugliams furry fandomas dažnai tampa savotiška pabėgimo forma nuo kasdienės realybės, suteikiančia kūrybiškumo laisvę ir galimybę priklausyti bendruomenei, kurioje jie jaučiasi priimti.

Paauglių požiūris į furry fandomą dažnai yra teigiamas ir kupinas entuziazmo. Jie mato tai kaip galimybę lavinti savo meninius ir socialinius įgūdžius. Daugeliui tai yra platforma saviraiškai, leidžianti tyrinėti įvairias asmenybės puses per fursonas – savo sukurtus antropomorfinius gyvūnų personažus. Šios fursonos gali atspindėti paauglio asmenybę, siekius, o kartais net padėti susidoroti su nerimu ar socialiniais iššūkiais, suteikiant savotišką kaukę, už kurios galima pasislėpti ir eksperimentuoti.

Paaugliai furry subkultūrą išreiškia įvairiais būdais. Populiariausia veikla yra meninė kūryba: piešimas, skaitmeninių iliustracijų kūrimas, istorijų (fanfikcijos) rašymas apie savo fursonas ir kitus personažus. Neretai jie bendrauja internetiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse, kur dalijasi savo kūriniais, diskutuoja apie personažus ir dalyvauja vaidmenų žaidimuose. Kai kurie paaugliai, ypač tie, kurie turi meninių gabumų ir finansinių galimybių, gaminasi arba perka fursuitus – sudėtingus gyvūnų kostiumus. Vilkėdami šiuos kostiumus, jie dalyvauja furry konvencijose, renginiuose ar net pasirodo viešosiose erdvėse, kartais siekdami atkreipti dėmesį, linksminti ar tiesiog parodyti savo kūrybą. Svarbu paminėti, kad ne kiekvienas furry narys turi fursuitą – daugeliui užtenka internetinio bendravimo ir meninės saviraiškos.

Tėvų reakcija į paauglių įsitraukimą į furry subkultūrą gali būti labai įvairi. Tik dalis tėvų palaiko savo vaikų pomėgius, matydami juose kūrybiškumo ir socialinių įgūdžių lavinimo galimybes. Jie džiaugiasi, kad vaikai randa bendraminčių ir jaučiasi laimingi. Tačiau kita dalis tėvų gali jausti nerimą ar net neigiamą požiūrį. Šis nerimas dažnai kyla dėl nežinojimo, nesupratimo ar klaidingų stereotipų, kuriuos kartais skleidžia žiniasklaida (pavyzdžiui, Lietuvos dienraštis „Respublika“ jau šiuo klausimu pasidarbavo). Tėvai gali nerimauti dėl to, ar vaikai bus patyčių objektais, ar neatsidurs pavojingose situacijose, ar nenutols nuo „normalaus“ gyvenimo. Svarbiausia, kad tėvai stengtųsi suprasti savo vaikų pomėgius, bendrautų su jais ir domėtųsi, ką jie veikia bendruomenėje, užuot iš karto smerkę ar draudę.

Furry subkultūra yra paplitusi visame pasaulyje, ypač anglakalbėse šalyse (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada) ir Vakarų Europoje. Kalbant apie Lietuvą, nors ji nėra tokia masiškai paplitusi kaip, tarkime, JAV, pastaraisiais metais stebimas, kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, didesnis susidomėjimas ir aktyvumas. Paauglius su fursuitais jau galima retkarčiais išvysti miestų gatvėse ar renginiuose, kas rodo, jog subkultūra įgauna vis didesnį matomumą. Socialiniai tinklai ir internetas leidžia Lietuvos paaugliams lengvai prisijungti prie pasaulinės furry bendruomenės ir susirasti vietinių bendraminčių. Nors tikslūs skaičiai nežinomi, bendras tendencijų tyrimas rodo, kad jaunimo tarpe ši subkultūra sparčiai plečiasi, nes ji suteikia erdvę saviraiškai, bendruomeniškumui ir kūrybinei laisvei, kas yra itin svarbu paauglystės laikotarpiu.

Furry subkultūra kaip suaugusiųjų seksualinis gyvenimo aspektas: seksas ir fetišas

Nors furry kultūra yra plačiai suprantama kaip meninės išraiškos, bendruomeniškumo ir antropomorfinių personažų kūrimo hobis, nereikėtų ignoruoti fakto, kad ji turi ir seksualinį aspektą, kuris kai kuriems suaugusiems nariams pasireiškia kaip fetišas (tai stiprus, neįprastas ir dažnai seksualinis potraukis konkrečiam objektui, kūno daliai ar situacijai, kuri pati savaime nėra laikoma seksualia). Svarbu pabrėžti, kad ne visa furry kultūra yra susijusi su seksu ar fetišu, ir klaidinga būtų teigti, jog visi jos nariai turi tokių interesų. Tačiau tam tikra dalis suaugusiųjų bendruomenėje randa erdvę, kurioje gali tyrinėti savo seksualumą, susijusį su furry tematika.

Šios sąsajos gali pasireikšti įvairiais būdais. Vieniems tai gali būti seksualinis susijaudinimas, susijęs su antropomorfinėmis fantazijomis, vaizduotėje arba per meninę kūrybą. Fursonos, kurias žmonės susikuria, gali turėti seksualinį atspalvį, o jų kūrimas ar naršymas kitų furry meno kūrinių (įskaitant erotinį meną, vadinamą „furry porn“) gali būti seksualinės išraiškos forma. Tyrimai rodo, kad didelė dalis suaugusių furry narių bent retkarčiais peržiūri ar kuria erotinio turinio, susijusio su furry tematika.

Kitiems sąsajos pasireiškia per vaidmenų žaidimus ar kostiumų dėvėjimą. Nors fursuitai (gyvūnų kostiumai) patys savaime nėra seksualiniai objektai, kai kurie asmenys juos naudoja intymioje aplinkoje ar vaidmenų žaidimuose. Gali būti, kad pati fizinė kailio tekstūra, žaismingi personažai ar galimybė įkūnyti gyvūno savybes suteikia naujų sensorinių patirčių, kurios sustiprina seksualinį susijaudinimą. Taip pat egzistuoja nišinės furry bendruomenės dalys, kurios praktikų metu dėvi fursuitus arba jų dalis, įsitraukdamos į pet play (vaidmenų žaidimus, susijusius su gyvūnų elgesio imitavimu) ar kitas erotines veiklas.

Labai svarbu atskirti visą furry subkultūrą nuo nišinių, seksualinių aspektų. Dauguma furry narių, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų, dalyvauja bendruomenėje dėl kūrybos, socializacijos ir saviraiškos, neturėdami jokio seksualinio intereso. Dažnai stereotipai, kurie vaizduoja visą furry fandomą kaip išimtinai seksualinį fetišą, yra klaidingi ir sukelia nepagrįstą stigmą. Tyrimai rodo, kad nors dauguma suaugusių furry narių pripažįsta tam tikrą seksualinį interesą furry tematika (pavyzdžiui, per erotinį meną), didžiajai jų daliai tai nėra pagrindinė motyvacija dalyvauti bendruomenėje. Fandomas jiems visų pirma yra kūrybinė erdvė ir bendruomenė.

Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai parodė, kad furry bendruomenėje yra didesnis LGBT+ asmenų procentas, palyginti su bendra populiacija. Tai gali būti susiję su tuo, kad fandomas suteikia priimančią ir atvirą aplinką, kurioje žmonės gali laisvai išreikšti savo tapatybę ir seksualinę orientaciją, nesijausdami teisiami.

Ar furry fandom subkultūra pavojinga? Ar verta nerimauti tėvams?

Egzistuoja ir problema su subkultūros reputacija, kurią formuoja tam tikri stereotipai ir klaidingas supratimas. Nors didžioji dalis furry bendruomenės nėra susijusi su seksualiniais fetišais, žiniasklaidoje ir visuomenėje dažnai vyrauja iškreiptas vaizdas, pabrėžiantis tik tuos aspektus. Tai gali prisidėti prie bendros neigiamos nuomonės apie visą bendruomenę ir sukelti nepagrįstą diskriminaciją ar stigmatizavimą tų, kurie jai priklauso.

Taigi furry subkultūra, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, turi savų iššūkių ir galimų pavojų. Tačiau daugeliui narių ji yra saugi ir teigiama erdvė, skatinanti kūrybiškumą ir socialinį ryšį. Svarbiausia yra sąmoningumas, tėvų įsitraukimas ir atviras bendravimas su paaugliais, siekiant užtikrinti jų saugumą ir psichologinę gerovę, leidžiant jiems mėgautis subkultūros teikiamais privalumais.

Aš asmeniškai neturiu poreikio įsitraukti į furry subkultūrą ir jai tikrai nepriklausau, tačiau man įdomios subkultūros ir jų saviraiškos būdai, pažinimas, tad pirmiausia užuot pasišlykštėjus siūlau labiau suprasti žmonių skirtybes ir labiau pateisinti, nei smerkti. Juk labiausiai šaipomės ir pykstame ant tų, kurių nesame pajėgūs suprasti.

Maištinga Siela