Sveiki, skaitytojai,
Umberto Eco
romanas „Fuko švytuoklė“ („Foucault’s Pendulum“, 1988) yra intelektualus
ir sudėtingas kūrinys, įtvirtinęs jo, kaip semiotiko ir rašytojo, šlovę. Eco,
italų semiotikas, filosofas ir viduramžių specialistas, jau buvo pelnęs
pasaulinę šlovę savo debiutiniu romanu „Rožės vardas“. „Fuko švytuoklė“ seka jo
pėdomis, panardindama skaitytoją į sąmokslo teorijų, ezoterinės istorijos,
Kavalierių ordinų ir slaptų draugijų pasaulį. Romanas pasakoja apie tris
leidyklos darbuotojus – Belbą, Diotallevį ir Kasaboną, kurie, nuobodžiaudami
darbe, pradeda kurti fantastinį didįjį sąmokslą, pavadintą „Planu“. Jų
ironiškas žaidimas netikėtai tampa realybe, kai kiti, rimtai priėmę jų
teorijas, pradeda persekioti juos tikėdami, kad jie atskleidė paslėptą pasaulio
tvarkymo mechanizmą.
Vienas centrinis romano simbolis, aplink kurį sukasi
visas pasakojimas, yra Fuko švytuoklė – monumentalus, 68 metrų ilgio aparatas,
pakabintas Paryžiaus Musée des Arts et Métiers muziejuje. Švytuoklė yra
realus mokslinis prietaisas, kurį 1851 m. sukūrė fizikas Léonas Foucault Žemės
sukimosi įrodymui. Jos pėdsakas smėlyje lėtai, bet užtikrintai braižo pilną
ratą, demonstruodamas faktą, kurį visi žino, bet kurį reikia nuolat matyti ir
įrodinėti: Žemė sukasi. Romane švytuoklė veikia kaip fizinė, mokslinė tiesa
ir vientisos Visatos tvarkos simbolis.
Tačiau romane šis moksliškas simbolis greitai įgyja
kontrastingą, mistinę prasmę. Trims draugams, kuriantiems „Planą“, ir
ezoterinių sąmokslų fanatikams, Fuko švytuoklė tampa kosminės ašies, pasaulio
centro arba Pasaulio Medžio (lot. Axis Mundi) metafora. Jie švytuoklę mato ne
kaip mokslo instrumentą, o kaip ezoterinio žinojimo – slapto taško, per kurį
praeina visos slaptosios žinios ir jėgos – vietą. Ši mistinė interpretacija
griauna mokslo ir racionalumo ribas, atverdama duris neracionalumui ir prietarams,
kurie ir sudaro sąmokslo teorijų pagrindą.
Švytuoklė veikia kaip „Didžiojo plėšiko“ simbolis:
objektyvi, neginčijama tiesa (mokslas) yra išplėšiama iš savo konteksto ir
pradedama interpretuoti taip, kaip patogiau sąmokslo teoretikams. Ji
simbolizuoja, kaip faktas gali būti paverstas fikcija ir kaip atsitiktinumas
gali tapti likimu. Visos žmogiškosios istorijos, simboliai ir įvykiai, kuriuos
trys draugai sujungia į „Planą“, galiausiai susiveda į švytuoklę kaip į tariamą
galutinį tašką, kuriame turi atsiskleisti Didžioji Paslaptis.
Svarbiausia švytuoklės reikšmė romane yra jos
tiesioginė priešprieša Planui. Planą sugalvoja Kasabonas, Belbas ir
Diotallevis; jis yra žmonių sukurta fikcija, subalansuota tik dėl ironijos ir
atsitiktinumo (jie sujungia bet kokius slaptus ordinus ir istorinius įvykius be
jokios logikos). Fuko švytuoklė yra gamtos dėsnių, nekintamo mechanizmo
apraiška. Ji juda pastoviai, nepriklausomai nuo žiūrovų norų ar tikėjimo,
rodydama objektyvųjį laiką ir Žemės realumą. Planas yra visiška švytuoklės
priešingybė – jis atstovauja subjektyviam, priklausomam laikui, sugalvotam tam,
kad įneštų prasmės į atsitiktinį ir beprasmį gyvenimą.
Pats veiksmo pikas įvyksta, kai sąmokslininkai
susirenka po švytuokle, laukdami tariamos paslapties atskleidimo. Tai pabrėžia
didžiausią ironiją: vieta, skirta įrodyti realybę (Žemės sukimąsi), tampa
vieta, skirta tikėti iliuzija (Didžiuoju Planu). Švytuoklė, lyg tylus
stebėtojas, tęsia savo ritmišką, pastovų judėjimą, kol virš jos verda
fanatizmo, paranojos ir smurto scena. Tai rodo intelekto ir fanatizmo kovą, kur
racionalumas (švytuoklės judėjimas) yra tiesiog ignoruojamas iliuzijos aistros.
Galiausiai Fuko švytuoklė Eco romanui suteikia
filosofinį centrą. Ji simbolizuoja nuolatinį ir begalinį Visatos judėjimą ir
tikrąjį Žemės centrą. Kad ir kokie sąmokslai būtų kuriami, kad ir kokios
slaptos žinios būtų atrandamos ar sugalvojamos, tikrasis Žemės judėjimas lieka
nepakitęs ir visada matomas. Švytuoklė klausia, kas yra vertingiau: akivaizdus,
pamatuojamas faktas (mokslas, tikrovė) ar sugeneruota, paguodžianti prasmė
(sąmokslas, ezoterika). Ji yra tyli pamoka apie pagundos ieškoti slaptos
prasmės ten, kur jos nėra, ir priimti pasaulio atsitiktinumą.
Tad Fuko švytuoklė „Fuko švytuoklėje“ yra
daugiasluoksnis simbolis. Ji yra Mokslas, kovojantis su Mistika, Realybė,
apgaubta Fikcija, ir Tiesa, paversta Apgaule. Ji yra romane egzistuojantis
vientisos tvarkos įrodymas, kuris kontrastuoja su chaotiškais, sugalvotais
planais. Jos pastovus judėjimas per smėlį primena, kad Visatos tvarka veikia
nepriklausomai nuo žmogaus neurozių, paranojos ar bandymų perimti kontrolę, o
tai yra ir pagrindinė Eco romano žinutė apie sąmokslo teorijų tuštybę.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą