2025 m. spalio 15 d., trečiadienis

Fuko švytuoklės reikšmė ir prasmė Umberto Eco romane "Fuko švytuoklė"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Umberto Eco romanas „Fuko švytuoklė“ („Foucault’s Pendulum“, 1988) yra intelektualus ir sudėtingas kūrinys, įtvirtinęs jo, kaip semiotiko ir rašytojo, šlovę. Eco, italų semiotikas, filosofas ir viduramžių specialistas, jau buvo pelnęs pasaulinę šlovę savo debiutiniu romanu „Rožės vardas“. „Fuko švytuoklė“ seka jo pėdomis, panardindama skaitytoją į sąmokslo teorijų, ezoterinės istorijos, Kavalierių ordinų ir slaptų draugijų pasaulį. Romanas pasakoja apie tris leidyklos darbuotojus – Belbą, Diotallevį ir Kasaboną, kurie, nuobodžiaudami darbe, pradeda kurti fantastinį didįjį sąmokslą, pavadintą „Planu“. Jų ironiškas žaidimas netikėtai tampa realybe, kai kiti, rimtai priėmę jų teorijas, pradeda persekioti juos tikėdami, kad jie atskleidė paslėptą pasaulio tvarkymo mechanizmą.

 

Vienas centrinis romano simbolis, aplink kurį sukasi visas pasakojimas, yra Fuko švytuoklė – monumentalus, 68 metrų ilgio aparatas, pakabintas Paryžiaus Musée des Arts et Métiers muziejuje. Švytuoklė yra realus mokslinis prietaisas, kurį 1851 m. sukūrė fizikas Léonas Foucault Žemės sukimosi įrodymui. Jos pėdsakas smėlyje lėtai, bet užtikrintai braižo pilną ratą, demonstruodamas faktą, kurį visi žino, bet kurį reikia nuolat matyti ir įrodinėti: Žemė sukasi. Romane švytuoklė veikia kaip fizinė, mokslinė tiesa ir vientisos Visatos tvarkos simbolis.

 

Tačiau romane šis moksliškas simbolis greitai įgyja kontrastingą, mistinę prasmę. Trims draugams, kuriantiems „Planą“, ir ezoterinių sąmokslų fanatikams, Fuko švytuoklė tampa kosminės ašies, pasaulio centro arba Pasaulio Medžio (lot. Axis Mundi) metafora. Jie švytuoklę mato ne kaip mokslo instrumentą, o kaip ezoterinio žinojimo – slapto taško, per kurį praeina visos slaptosios žinios ir jėgos – vietą. Ši mistinė interpretacija griauna mokslo ir racionalumo ribas, atverdama duris neracionalumui ir prietarams, kurie ir sudaro sąmokslo teorijų pagrindą.

 

Švytuoklė veikia kaip „Didžiojo plėšiko“ simbolis: objektyvi, neginčijama tiesa (mokslas) yra išplėšiama iš savo konteksto ir pradedama interpretuoti taip, kaip patogiau sąmokslo teoretikams. Ji simbolizuoja, kaip faktas gali būti paverstas fikcija ir kaip atsitiktinumas gali tapti likimu. Visos žmogiškosios istorijos, simboliai ir įvykiai, kuriuos trys draugai sujungia į „Planą“, galiausiai susiveda į švytuoklę kaip į tariamą galutinį tašką, kuriame turi atsiskleisti Didžioji Paslaptis.



 

Svarbiausia švytuoklės reikšmė romane yra jos tiesioginė priešprieša Planui. Planą sugalvoja Kasabonas, Belbas ir Diotallevis; jis yra žmonių sukurta fikcija, subalansuota tik dėl ironijos ir atsitiktinumo (jie sujungia bet kokius slaptus ordinus ir istorinius įvykius be jokios logikos). Fuko švytuoklė yra gamtos dėsnių, nekintamo mechanizmo apraiška. Ji juda pastoviai, nepriklausomai nuo žiūrovų norų ar tikėjimo, rodydama objektyvųjį laiką ir Žemės realumą. Planas yra visiška švytuoklės priešingybė – jis atstovauja subjektyviam, priklausomam laikui, sugalvotam tam, kad įneštų prasmės į atsitiktinį ir beprasmį gyvenimą.

 

Pats veiksmo pikas įvyksta, kai sąmokslininkai susirenka po švytuokle, laukdami tariamos paslapties atskleidimo. Tai pabrėžia didžiausią ironiją: vieta, skirta įrodyti realybę (Žemės sukimąsi), tampa vieta, skirta tikėti iliuzija (Didžiuoju Planu). Švytuoklė, lyg tylus stebėtojas, tęsia savo ritmišką, pastovų judėjimą, kol virš jos verda fanatizmo, paranojos ir smurto scena. Tai rodo intelekto ir fanatizmo kovą, kur racionalumas (švytuoklės judėjimas) yra tiesiog ignoruojamas iliuzijos aistros.

 

Galiausiai Fuko švytuoklė Eco romanui suteikia filosofinį centrą. Ji simbolizuoja nuolatinį ir begalinį Visatos judėjimą ir tikrąjį Žemės centrą. Kad ir kokie sąmokslai būtų kuriami, kad ir kokios slaptos žinios būtų atrandamos ar sugalvojamos, tikrasis Žemės judėjimas lieka nepakitęs ir visada matomas. Švytuoklė klausia, kas yra vertingiau: akivaizdus, pamatuojamas faktas (mokslas, tikrovė) ar sugeneruota, paguodžianti prasmė (sąmokslas, ezoterika). Ji yra tyli pamoka apie pagundos ieškoti slaptos prasmės ten, kur jos nėra, ir priimti pasaulio atsitiktinumą.

 

Tad Fuko švytuoklė „Fuko švytuoklėje“ yra daugiasluoksnis simbolis. Ji yra Mokslas, kovojantis su Mistika, Realybė, apgaubta Fikcija, ir Tiesa, paversta Apgaule. Ji yra romane egzistuojantis vientisos tvarkos įrodymas, kuris kontrastuoja su chaotiškais, sugalvotais planais. Jos pastovus judėjimas per smėlį primena, kad Visatos tvarka veikia nepriklausomai nuo žmogaus neurozių, paranojos ar bandymų perimti kontrolę, o tai yra ir pagrindinė Eco romano žinutė apie sąmokslo teorijų tuštybę.

 

Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą