Apie Virginios Woolf apsakymą "Palikimas"

 

Sveiki,

 

Paprastai nieko nerašau apie atsitiktinius kūrinius, perskaitytus periodinėje spaudoje, bet šiandien darbe per pertrauką įveikiau Virginios Woolf apsakymą Palikimas, kuris buvo publikuotas leidinyje Literatūra ir menas (Nr. 3711) ir šį kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Gražvydas Kirvaitis. Perskaičiau ir nustėrau! Kaip talentingai ir gerai parašyta. Tai įprasta man manyti, kai skaitau Virginios Woolf kūrinius (paskutinis vertimas, kiek pamenu, buvo vienas paskutiniųjų autorės rankraščių Tarp veiksmų).

 

Palikime subtiliai pasakojama apie vyrą, kuris, palaidojęs žmoną, skaito paliktus jos dienoraščius, kurių žmona neleido jai gyvai esant skaityti. Kas pažįsta V. Woolf kūrybą ir asmenybę, tas žino, kad rašytoja nepakentė tiesmukaus literatūrinio sentimentalumo, todėl, kad to išvengtų kaip moteris rašytoja, ji įtvirtino modernios prozos manierą, rašymas tarsi sąmonės srautu, bet išlaikomi klasikinės prozos elementai. Esminis V. Woolf technikos elementas yra per buities detales byloti, ką mintija, jaučia ir vienas apie kitą mąsto veikėjai, bet mąsto ne šiaip sau dabarties kategorijoje, bet aprėpia biografines praeities plotmes, todėl dienoraščio rašymas Palikime vyrui sužadina ir atskleidžia visą žmonos psichofizinių veiksmų analizę, taigi atskleidžiama ir žmonos didžioji paslaptis.

 

Daug trumpų ir tikslių sakinių, veržlus, tapus, bet neskurdus stilius smelkiasi per kelis lygmenis ir pabaigoje suskamba tai, ką galima pavadinti klasikine lietuvių novele – trumpa proza, mažai įvykių, netikėta pabaiga. Nežinau, kodėl tai vadinama apsakymu, man iš ritmo ir stiliaus, ir literatūros kanonų akivaizdu, jog tai novelė, tačiau ne žanras čia svarbiausia, o literatūrinis juvelyrinis malonumas.

 

Gal bus „Džeikobo knyga“ išversta į lietuvių kalbą? Arba „Bangos“?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mustangas" / "The Mustang"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrovai,

 

Šįkart mano dėmesį patraukė atšiaurokai pulsuojanti vaidybinė drama „Mustangas“ (angl. The Mustang) (2019), kurį režisavo Laure de Clermont-Tonnerre. Gerai kino kritikų įvertintoje dramoje pasakojama viensiužetė istorija apie kalinį Romaną, kuris per narkotikų vartojimą vos nenužudė vieno asmens, todėl sėdi atokiame dykumų prerijų kalėjime, kur šimtai kilometrų – vien dykynės, todėl yra priverstas su kitais kaliniais prajodinėti vietos savininkui laukinius arklius...

 

Tiesą sakant, labai daug tikėjausi iš šio filmo. Bent jau emociškai. Gurmaniško kino pateiktis ir anotacija bylojo, kad tai kvapą gniaužianti istorija, tačiau po pusvalandžio pastebėjau, kad žiūriu vien dėl žiūrėjimo ir net šiek tiek erzinuosi, kad viskas taip neįtraukiančiai nyku. Eiga nuobodžiai užvilkinta, istorija nejaudina ir tai pirminis santykis, kuris per visą likusią juostos dalį nelabai ir keitėsi. Atrodo, istorija yra, subtilumo, atrodo, netrūksta, yra jautrumo, tačiau neveikia ir „nepaima“ juosta tavęs nuoširdžiu tikrumu, todėl po seanso bandžiau sau susidėti tokius akcentus, kurie nulėmė šio filmo paviršutiniškumą.

 

Filmo idėja labai siaura ir aiški – kalinys bando prisijaukinti nesutramdomą laukinį žvėrį, abu jie tarsi kaliniai, abu savyje laiko įsiūtį, todėl darosi akivaizdu, kad būtent Romanui pavyks prisijaukinti mustangą, nes jų vidiniai pasauliai ir traumos savaip rezonuoja. Gyvuliškas instinktas atpažįsta žmogaus pasaulio skaudulius, tačiau iki tol šiems veikėjams reikia suvokti bendrystės kalbą... Ir viskas! Protarpiais išsprūsta kelios svarbios Romano biografinės detalės. Suprantu, kad filmas turėjo būti labai vizualus, pulsuojantys mustango dvasia, veržlus, užburiantis, įtraukiantis į subtilumus, tačiau jau matytos gyvulio ir žmogaus nusikaltėlio idėjinės paralelės kine nieko nebestebino, idėjiškai filmas jau kadaise išnaudotas. Netgi darėsi koktu, kad šitaip siaura, plokščia, be provokacijos. Stebino nebent viena – netikėtas, įdomus ir įtaigus gerai visiems žinomo aktoriaus Matthias Schoenaerts amplua, tačiau kino gurmanai, jeigu nepamatys šios juostos, manau, nelabai ką ir tepraras.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Jeanine Cummins "Amerikos purvas"

Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 520.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jus visus veikia bestselerio reklama? Pavyzdžiui, knyga sensacija; knyga, kurią turite-privalote perskaityti; knyga, kurios nebepaleisite iš rankų? Arba: „Šių laikų Rūstybės kekės!“ Būtent taip pristatyta dar prieš karantiną Amerikoje šiemet pasirodžiusi ketvirtoji Jeanine Cummins (g. 1974) knyga Amerikos purvas (angl. American Dirt), kurią nedelsiant į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė. Skambios frazės, skandalingos antraštės apie tai, kad knygos autorei buvo atšaukti susitikimai su skaitytojais dėl jos pačios saugumo. Žinoma, dalis visų antraščių veikia kaip papildoma reklama, tačiau vos tik perskaičius 50 pirmųjų romano puslapių tampa aišku, kodėl ši knyga tapo tokia skandalinga.

Pati autorė gale romano taria savo žodį ir sako, kad knygą ją inspiravo prašyti šios priežastys: „Tokia literatūra skaitytojams padeda suvokti smurto į pietus nuo JAV kilmę. Bet šitokio smurto aprašymas dar labiau sustiprina baisiausius su Meksika susijusius stereotipus. Taigi pastebėjau, kad trūksta romanų, kurie pažvelgtų į tas istorijas iš arčiau, pavaizduotų žmones, esančius kitoje barikados pusėje. Paprastus žmones, kaip aš (p. 511).“ Nekyla abejonių, kad autorę inspiravo ir asmeninės patirtys. Ji tvirtina, kad jos sutuoktinis – emigrantas, o gyvenime buvo tokių akimirkų, kad tereikėjo vieno policininko bilstelėjimo į langelį, kad vyras būtų deportuotas. Visgi neatimsi vieno, kad romanas yra visuomenės formuojamojo požiūrio įrankis, pagrįstas pagrindinės veikėjos Lidijos ir jos sūnaus Luka išgyvenimais. Pakeisti visuomenės požiūrį į emigrantus, statant Trampui sieną su Meksiką yra, sakyčiau, Sizifo darbas.

 

Aiškus knygos politinis kontekstas šių dienų perspektyvoje, manau, autorei tik padėjo būti labiau matomai. Skaitant kūrinį, kuris prasideda kaip veiksmo trileris – berniukas šlapinasi tualete ir jo namus apšaudo kartelio „Sodininkų“ pakalikai. Išžudyta 16 šeimos narių, liko gyva tik motina ir sūnus, kurie susirengia į beveik 5 tūkstančių kilometrų bėgimo žygį. Autorė puikiai išstudijavo geografiją, pati važinėjo palei JAV ir Meksikos sieną ir iš liudytojų apklausų nubrėžė netgi tikslius bei logiškus maršrutus, kuriuos panaudojo romane. Šimtai kasdien emigrantų keliauja ant „bestijų“, vadinamųjų traukinių į el norte, šiaurę, kad kirstų sieną ir išsigelbėtų nuo persekiotojų.

 

Visos knygos sąranga primena vieną nesibaigiantį paklaikusios motinos bėgimą – žodžiu, trileris, į kurį pasinerti nėra sudėtinga, kadangi pasakotojas nuolat viską vaizduoja iš motinos perspektyvos, todėl skaitytojas jaučia ir įsivaizduoja taip, kaip autorė ir siekė – pamatyti nematomą imigrantų žmogiškąją dalią. Visi likę 400 puslapių iš esmės yra nuolatinio bėgimo, lėkimo ir nesaugumo perteikimas, kartais taip primityviai ir nuosaikiai, kad knygą, manau, laisvai perskaitytų koks ketvirtokas. Begalinis autorės noras „pademonstruoti“ motinos stresą atsipirko lengvai atpažįstamais holivudiniais filmų siužetais apie žmones vergus iš Centrinės Amerikos, todėl knyga literatūriškai buvo gana nyki. Kita geroji pusė tiems, kurie labiau mėgsta lengvą stilių arba grafomaniška maniera parašytas knygas, manau, plos katučiu, jog viskas labai įtaigu, gertai perteikta, tekstą galima skaityti įsijautus ir neatitraukus akių. Bet tokia pat maniera, manding, parašyti ir plokšti viensiužetiniai meilės romanai, kokių galime įsigyti autobusų stočių kioskeliuose, kad kelelis nedulkėtų.

 

Jeanine Cummins 

Nenoriu sumenkinti knygos įspūdžio, tačiau literatūrine prasme knygai stinga paties literatūriškumo. Ji parašyta pernelyg primityviai suprantamai, taip atvirai, kad retsykiais primena bulvarinį skaitalą, bet tai jokia vertėjos kaltė, toks tas Amerikos purvas. Taip pat plokščias, nuvalkiotas ir holivudinis sentimentalumas, kai Lidija nuolat „bėga“ į praeitį, ieškodama vilties ir išeičių arba, kai dabarties detalės jai sužadina asociacijas ir tokiu būdu pasakotojas mus per Lidiją nukelią į praeitį: „Tas laikas Akapulke kartais jį net suerzindavo, kai Luka, vos atsidūręs netoliese, įsibraudavo jai į širdį ir mintis, kai Lukos energija pasiglemždavo viską aplink. Ji mylėjo tą berniuką visa širdimi, bet, o Dieve, būdavo dienų, kai ji laisviau atsikvėpdavo tik atsisveikinusi su juo prie mokyklos vartų. Šitų jausenų nebelikę: ji prisitvirtintų prie savęs, prisisiūtų prie odos, savo kūną visiems laikams prisiklijuotų prie jo, jeigu tik galėtų. Priaugintų savo plaukus prie jo skalpo, taptų neatskiriama motina dvyne (p. 400).“ Ilgi emociniai aprašymai, kaip kiekvienu svarbesniu ir reikšmingesniu momentu jaučiasi Lidija, primena pasakotojo budėjimą prie amžinai merdinčio ligonio, kuris diagnozuoja ir išsamiai raportuoja skaitytojui, todėl tai nelabai veikia didžiulės apimties kūrinyje, nebent jums patinka „tyrinėti“ ir taip akivaizdžius kūniškus refleksus ir emocijas, juolab kad ir kalba nėra išskirtinė. Kitą vertus, žinant autorės tikslus ir motyvus, toks troškimas viską patologiškai nuosekliai aprašyti pasiteisina.

 

Nepaisant mano kritikos literatūriškumui, romano stipriosios sudedamosios dalys visgi būtų sukurtas trilerio veiksmas, išreikštas bėglių migrantų kasdienybės terpėje. Daug meksikietiškų, norisi sakyti, egzotiškų kultūrinių atributų, kurie išplečia romano atmosferą, padaro ją tolimą šiaurietiškoms smalsioms lietuviškoms širdims. Romane aprašoma seserų Rebekos ir Soledados – dviejų paauglių mergaičių iš Hondūro – bėgimo istorija nemažiau jautri ir kraupi, o kai pabaigoje vienas iš veikėjų nori vieną iš merginų dar ir išprievartauti, kyla net siutas, kiek ten tos vargšės psichologiškai ištvers. Bet žmogus tveria tol, kol tveria jo kūnas. Paskutinieji puslapiai apie bėgimą per dykumą išties įtaigūs, nors autorė detalėmis ir nepiktnaudžiauja – kuprinės, įtrintos pūslės, lietus, karštis ir motinos jaudinimasis – užtenka perteikti trilerio nuotaikai.

 

Nepabijosiu pasakyti, kad knyga suręsta pagal populiariosios literatūros žanro kanonus ir galima skaityti kaip pramoginį kūrinį, tarkim, kaip skaitome fiktyvius skandinavų detektyvus, o iš kitos pusės – tai polinės situacijos vaizdavimas, norint atkreipti dėmesį į bėglių imigrantų traumines patirtis. Lietuviškuose internetiniuose portaluose netrūksta aikčiojimų, kad šioji knyga labai gera. Lengvumas ne visada yra teksto pranašumas ir akivaizdu, kad tekstas, kad ir verstinis, nėra šios knygos stiprioji pusė. Tai knyga, kuri veikia kaip politinis atsakas į respublikoniškus Donaldo Trumpo politikos sprendimus, kurie didiną amerikiečių kaip žemynų gyventojų atskirtį. Knygoje minima, kad JAV gyventojai nusisavino Ameriką ir ėmė vartoti savo šalies pavadinime tarsi jie būtų žemyno šeimininkai, apsitvėrė save tvoromis ir atitvėrė kitus, tarsi kiti būtų antrarūšiai Amerikos žemyno gyventojai, tačiau akivaizdu, kad net likę už sienos nesaugiame ir bauginančiai nusikalstamame pasaulyje, dar žmonės turi svajonių, bet didžiausia iš jų – gyventi saugų ir garantuotą gyvenimą visoms žemyne esančioms tautoms, po kurių kojomis ta pati amerikietiška žemė, tas pats limpantis purvas.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tamsūs vandenys" / "Dark Waters"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šį filmą išsirinkau atsitiktinai, nors visada labai įtariai žiūriu į labai gerai parengtas amerikietiškas istorijas, kurio „atskleidžia dar vieną sensacingą istoriją“, nes įtariu, kad bus brukamas dar vienas gerai įvyniotas konspiracinis siurprizas apie tai, kokia šauni ir herojiška yra JAV ir kokie ten „faini ir teisingi“ žmonės gyvena. Tokie biografiniai ir istoriniai tiesos ir melo atskleidimo filmai itin pastaruoju metu populiarūs „Oskarų“ laureatų karuselėje, bet, kaip ten sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Visgi filmas „Tamsūs vandenys“ (angl. Dark Waters) (2019) man labai šįkart skaudžiai surezonavo su realybe, kurią bandoma kaip nors pateikti kaip tiesą įvairiose internetinėse platformose. Dažniausiai tos platformos suvokiamas kaip konspiracinių ir propagandinio melo skleidėjų oazėmis, nes tokius juo „nupiešia“ BBC ir didžioji pasaulio žiniasklaida.

 

Visgi kartais pavyksta vienam kitam šviesos žiburiui praslysti. Ir tai yra Rob Bilott gyvenimo istorija, kuri prasideda 1998 metais, kai jis, būdamas advokatu, apsilanko mamos vietos fermerio ūkyje, kuriame nugaišta 190 karvių dėl į gamtą išliejamų nuodingų fabriko nuotekų. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad advokatas imasi atstovauti pačiai visuomenei ir paduoda vieną didžiausią Ohajo valstijos įmonę už ne tik taršą, bet planetos žmonių nuodijimą. Manoma, kad šioji siaubingo masto nuodijimo katastrofa palietė beveik visą žmonijos populiaciją, kuriai prieinama chemijos ir buitinė pramonė. Teflonas – vienas nuodingiausių šios pramonės produktų, kuriuo sukuriami atsparūs paviršiai, tačiau jie patekę į žmogaus organizmą sukelia masinius apsigimimus, vėžinius susirgimus, elgsenos pakitimus. Filme panaudota daugybė iš beveik dvejus dešimtmečius besitęsiančių bylų medžiaga – statistika, mirtys, ištirti skrodimai, 60 tūkstančių vietos žmonių kraujo mėginiai ir t. t. Žiaurus ir ilgas žmogaus, aukojančio savo asmeninį laiką, pasiaukojimas.

 

Norėčiau tęsti šio filmo temas paraštėse, plėtoti jo taikomą šabloną kitose mums menkai žinomose bylose, kad žmonės atsipeikėtų ir nebūtų patiklūs. Skaudžiausia filme tikriausiai yra tas faktas, kad už to sunkiai atsidavusio žmogaus, tikrojo herojaus kančios ir abejonių, išsekimo, esti kieta kaip uola sistema, kuri leidžia verslo magnatams formuoti visuotinai melą kaip tiesą. Iš esmės tai tik smaigalys, o kiek tokių „tiesų“ mums įbrukta per vadovėlius ir mokslinius tyrimus, kurių vidutinis gyventojas nei patikrins, nei ištirs, todėl esame plaukiojanti pilkoji formuojamoji masė, amžinos aukos. „Tamsūs vandenys“ šiuo atveju tampa puikiu indikatoriumi, kuris sako, kad ir nereikia pasitikėti produktais, nereikia didžiulių kampanijų, mokslininkų, kurių niekada nei gyvų, nei mirusių nesame matę, tyrimais. Statistika iš esmės yra šlamštas, jeigu nematei, kas ir kaip ją sudarė, šis filmas parodo ir biurokratijos sraigtus, kurie niekada beveik nebūna palankūs masiniam patikliam vartotojui. Žiūrėdamas prisiminiau šokiruojantį TV serialą „Apkaltintas žmogžudyste“ (kas nematė, labai rekomenduoju), kad pajustumėte, kokioje dirbtinos tiesos iliuzijoje mes gyvename.

 

Paties filmo sąranga įtaigi, juk kūrė Todd Haynes, tokių filmų kaip „Toli nuo Rojaus“, „Kerol“, „Manęs čia nėra“ režisierius. Atmosfera, aktoriai – viskas puiku, nors tiesa, pati bylos gestikuliacija man primena kažkokį įprastą įvykių šabloną, kuriame detektyvas slampinėja palei apleistus fabrikus, renka informaciją ir galiausiai susiduria su tiesa. Taip, filmo siužetinė linija atpažįstama iš kitų „Oskarams“ nominuotų filmų braižo aruodo, tačiau nepaslėpsi fakto, kad filmas visgi, atmetus tą faktą, kad regime vaidybinį variantą, visgi lengvai šokiruoja.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvigubas Veronikos gyvenimas" / "La double vie de Véronique" / " The Double Life of Veronique"

Sveiki,

 

Vienas garsiausių lenkų režisierių K. Kieslowski garsus dėl daugelio priežasčių. Biblijos tezių interpretavimas šiuolaikiniame kine yra vienas svarbiausių režisieriaus būdų kalbėti apie dvasinį ir neapčiuopiamą žmogaus gyvenimą. Anuomet „Trys spalvos“ trilogija padarė man labai didelį įspūdį, tad nusprendžiau nebeatidėlioti ir pasižiūrėti pirmuoju už Lenkijos ribų nufilmuotu režisieriaus filmu „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ (pranc. La double vie de Véronique) (1991).

 

Istorija pasakoja apie dvi alternatyvias Veronikas. Viena iš jų gyvena Lenkijoje ir ji siekia sopraniško dainavimo karjeros. Vieną dieną ji autobuse pamato savo antrininkę ir jai atrodo, kad ji gyvenime nėra viena. Po kiek laiko mes stebime Prancūzijoje gyvenančią Veroniką, kuri išgyvena panašius dalykus – meilę, seksą, karjeros siekimą, tačiau priešingai nei toji lenkaitė, šioji jaučia, kad ji kažko gyvenime neteko. Kieslowski iš esmės filme kuria veidrodinio „sielos dvynio“ istoriją, kuriame labai žemiškais ir kartu tyrais bei erotiškais potėpiais perteikiama egzistencinė vibracija ir pajautimas, kuris išeina iš racionalumo ribų. Šias dvi moteris sujungia pasikartojančios buities detalės, kaip antai virvelės, segtuvai, žiedai ir stiklo rutuliukai, per kuriuos pasaulis apsiverčia vizualiai ir primena žmogaus sąmonės bangavimą.

 

Pažiūrėjęs filmą supratau Veronikos dvilypumo ir interpretacijų galimybes. Juk iš vienos pusės Veronika galėjo tik prisigalvoti ir suvaidinti apie kitame krašte ir kitomis aplinkybėmis savo antrininkę vien tam, kad galėtų ištrūkti iš dabarties būsenų, todėl jai kaip katalizatoriaus reikia išgalvotos antrininkės. Kitą vertus, tai galime suvokti kaip režisieriaus norą pavaizduoti kolektyvinį sąmonės ir emocijos žmonių sąryšį, tam tikrą bendrumo ilgesio idėją, nes visi gyvename atskirtyje, kartais net nuo savęs paties, todėl jaučiame begalinį ilgesį ir norą susijungti su savo nematoma puse. Visgi visumoje jaučiama mistifikacija, o siužetiškai filmas išdėstytas ne taip intriguojančiai kaip „Trys spalvos“. Žinoma, didžiąją filmo dalį akių nesinori nuleisti dėl aktorės Irene Jakob, kuri už šį vaidmenį pelnė ne tik „Cezarį“, bet ir Auksinę palmės šakelę.  Tai išties jaunos aktorės puikus pasirodymas, ji intriguoja, kartu primena „Lolitą“ (kartu kibirkščiuoja ir jautriu erotizmu, ir nekaltumu).

 

Kad ir koks iš pažiūros kitiems atrodo filmas įdomus, man visgi kiek plokštokas pasirodė moterų asmeninis gyvenimas – abi voliojasi ilgai lovoje su mylimaisiais, kalbasi buitinėmis temomis, sprendžia vieną asmeninę problemą. Žinoma, filmo „sąsajos“ ir mistifikacija ir yra stipriausioji filmo dalis, Kieslowskio pasaulis yra savitai atpažįstamas, jis padarė nemenką poveikį kitiems nepriklausomo ir europietiško kino pasauliams, o „Dvigubas Veronikos gyvenimas“ be jokios abejonės yra kultinis. Visgi jau mačius tiek kino, turinio atžvilgiu kiek nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Paranormalu" / "The Endless"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu mokslinės fantastikos filmus su akivaizdžiai „pagerintais“ scenarijais, kuriuos internautai linkę vadinti mindfuck, kurie suplaka smegenis, pagilina vaizduotės įspūdį. Kai to imasi nekomercinis kinas su mažu biudžetu, tokį įtaigų sukalti be didingų grafinio dizaino efektų gana sudėtinga, todėl filmuose dažnai veikia kafkiškos idėjos, kurioms nereikia itin didelio finansavimo. Galima sakyti, kad filmas „Paranormalu“ (angl. The Endless) (2017) yra būtent iš tos serijos – režisieriai patys rašo scenarijų, patys kuria, patys ir vaidina pagrindinius vaidmenis. Kitą vertus, ar aktorės ir režisierės Brit Marling atvejis ne toks?

 

„Paranormalu“ pasakoja apie du brolius, pabėgusius iš keistos vietovės, kurioje įsikūrusi dar keistesnė sekta. Po dešimties metų vyrukai broliai sugrįžta į komuną, tačiau pastebi, kad nė vienas iš jų nepasenęs, o kai kurie dalykai aplinkui vyksta kraupiai paslaptingai... Ir čia stabtelėsiu, nes, jeigu atskleisiu turinį, nemanau, kad bebus įdomu filmą žiūrėti (jeigu dar jo nematėte). Visgi pigioje nekomercinio kino terpėje akivaizdžiai veikia paslaptingos-sektos-ir-reiškinių dermė kaip bauginantis faktorius. Net imi įtarti, kad vietiniai, besigaminantys savo alų, iš tikrųjų yra sukūrę haliucionuojantį amžiną gėrimą (kaip „Asterikse ir Obelikse“), tačiau kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Atsiranda paraleli esybė, kuri valdo... Visatą? Tačiau čia mintis lyg ir nutrūksta, ir ją autoriai bando plėtoti kine taip mėgstamomis laiko kilpos žaidimo taisyklėmis, todėl visumoje už virvės tampanti ryjančioji juodoji materija atrodo nelabai pateisinta arba iki galo neatskleista.

 

Tiesą sakant, likus pusvalandžiui iki filmo galo viskas pradeda bukai erzinti, brolių pasiaukojimas, santykiai, suvokimas, kur jie yra ir kaip kvailai herojiškai ir netikroviškai elgiasi, kaip blaškosi kaip vištos po tas laiko kilpas, o kai susitinka, net nenustemba, nepatiria šoko ir viskas daugiau ar mažiau atrodo kaip dirbtinokas netikroviškas juokelis. Neatimsi vieno – neblogos kai kurios scenarijaus idėjos ir bauginančios scenos, kurias galima įvairiai interpretuoti, tačiau daug ką atima toji holivudinė brolystės linija, kuri pernelyg didaktiška ir neįtikima, vienu metu jautėsi scenarijaus vilkinimas, užtęstos scenos „apie nieką“, todėl pasimeta ne tik filmo ritmas, bet ir augantis siaubas, kurį, manau, kiekvienas turėjome patirti.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Seselė Račed" / "Ratched" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Dar nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched), kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“, ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.

 

Visgi daugelis baikščių lietuvių žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena, kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne – veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.

 

Grįžtant prie paties serialo, dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“ iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu, kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.

Visgi turime antraeilių aktorių būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako. Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.

 

Be to, kad seselei Račed reikia gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami, pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.

 

Nepaisant jos tam tikrų psichinių nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką, ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį, kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir gražu.

 Jūsų Maištinga Siela