Eilės apie rudenį

Sveiki visi,

Šis ruduo kažkoks įdomus ir nieko sau negaliu padaryti. Gal taip ir reikia. Tikriausiai nėra nieko banaliau nei rašyti eiles apie rudenį ar meilę, bet geriau negyvent, nei nerašyti, kai ranka pati vedžioja žodžius.

Tebūnie šios eilės įžanga į šių metų mano ir rudens santykių analizę. Pridedu:

Sugrįžta ruduo

Į seną viskio butelį

Prirūkytą draugų kambarį

Ir kažkas virš lubų sukas

Ir jauti kad viskas

Aplinkui virsta kitu

***

Vėjo užvožtas lizdas

Tuščias kaip visas pasaulis

Gluosnio šakose ilgesys

Plaikstosi ir ieško

Išskridusiųjų

***

Rudens heroinas

Tekės upės gyslomis

Nuslinkusius rudens plaukus

Pins grėbliai į kasas

Slinks mudviejų laikas per miestą

Ir nė vienas nusirengiantis medis

Nebesutiks mudviejų sankryžose

***

Luoša čigonė

Šlapiais vieškeliais

Klimpsta į purvą

Sijono raudonos aguonos

Nužydi lapkričiu

***

Lokio dvasia

Gaubia kailį

Ant mano stogo

Apsiverkusio iš laimės

Rugsėjo nakties

Žvaigždėmis

***

Iliuzija šis ruduo

Vanduo pilnas plieno

Išgeltusių fotografijų

Bėgantys lietūs

Išmindo miesto žaizdas

Ir prasiveriančioj tikrovėj

Gyventi vis lengviau ir lengviau

***

Po mano langais

Budi rugsėjo naktys

Prisišlieję šlapiais lapais

Žiūri į mano gyvenimą

Pro stiklinį rutulį

***

Įsivėlė kiemo vėjai

Į gluosnį svyruoklį

Nuraškydami saujomis

Paskutinį auksą

Palikdama mane

Be Eldorado

***

Jūra pilna rudens

Pribirusių paukščių šešėlių

Skrendančių į pietus

Aš paskui tavo vėją

Išvaikščiosiu visus pavasario pakraščius

Bet į jį neužeisiu

Ruduo

***

Kaip kirvis nuėjo vėjas

Nukirsdamas lapus

Per vieną naktį

Medžiai padovanojo rūbą

Sušalusiam miestui

***

Vėlinių naktys

Tai sukiužusios valtys

Žvakių šviesa jas skandina

Ir vėlės medinėmis kūlgrindomis

Išsilaipina į lapkričio krantus

***

Nebaisus šis ruduo

Jis kaip smilga glostytas medus

Subrendęs moters vardas

Saldesnis už vasaros uogas

Nebaisu kad angelai

Rojuje šeriasi ir keičia plunksnas

Ir jų lapai krenta kuokštais

Nebaisus šis ruduo

***

Pabėkime rudenį

Į kasdienybės palėpę

Kur pravėrus seną skrynią

Močiutės rūbai

Kaip ruduo

Nužengia nuotakos

Kvapais

***

Įsipainioję lapai

Į troleibuso ūsus

Praskrenda per visą miestą

Ir nugaišta

Stotelės pabaigoje

Sudegdami nuo aistros

***

Žaltys įnirtingai ieško gūžtos

Ir ganyklose įtartinai tylu

Tik pamiškėje šaltinėlis

Iš praskeltos Žemės kaktos

Liurliuoja rugsėjo dainas

Nuplaudamas mudviejų vasarą

***

Rudens vaikai sugrįžta į medžius.

Nebėra žodžių.

Vien tik vėjas medžiuose...

Didelis, riebus ir nusipenėjęs,

Lyg šuo vėl glaustytųsi

Pro mano rudeninio palto rankogalius

Ir meilintųsi šalta nosimi.

***

Ką man padarei?

Ir vėl ruduo!

Pasiilgau šalikų,

Kai ir vėl galim sutikti

Vienas kitą, permetus

Balkonų turėklus šalikais...

***

Išardžiau prisukamą obuolį

Ir vėją paleidau iš jo

Laukinio žirgo alsavimas

Spalio mėnesio pagalvėse

Besiklausant legendų

Apie rudenį

***

Nerūkyk vakarais –

Nuo stogų dviračiais lyja

Tik tavimi nebelyja

Neužuodžiu tavęs

Kaip to papiruso

Pirmoko ranka

Prikeverzoto

Nesuprantamų jausmų

Jūsų Maištinga Siela