Sveiki,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Būti Flynu“ (Being Flynn) (2012 m.).
Taigi legendinis Robert De Niro sugrįžta į kino ekranus su nauja drama apie
rašytoją. Žinot, turiu silpnybę kino filmams apie rašytojus, manau, tą jau
minėjau, kai komentavau filmą „Adaptacija“. Iš tikrųjų šios dramos neketinau
žiūrėti, bet kažkaip maišėsi po ranka ir dėl šventos ramybės pažiūrėjau. Sunku
pasakyti kažką normalaus, kai filmas nėra kažkuo įspūdingas, bet nėra ir
totalus mėšlas, tada jaučiuosi lyg mykiantis stuobrys, kuris ir smerkia, ir
pateisina juostą, o po to galutinai susipainioja vertinimuose...
Šiaip pažiūrėjus filmą, man labiausiai patiko Robert de Niro – na, kaip
galėjo būti kitaip? Jo personažas buvo įdomiausias, charazmatiškiausias, bet
gal likimiškai ne toks sudėtingas, koks atiteko jaunam aktoriui Paul Dano. Šis gal
ir neblogai vaidinantis vyrukas, bet, na, pripažinkim, kažko trūko jame, jo
personaže – sužeistas ir kartu stipriai kimbantis į gyvenimą, vos netampa
potencialiu narkomanu, kamuoja kūrybinė krizė... Kažkur jau lyg ir matyta. Kodėl
menininkus visada vaizduoja kaip sudėtingus laisvamanius galą su galu
suduriančius žmones? Na, taip, su menu toli nenukeliausi nei Lietuvoje, nei
Amerikoje. Ir iš tikrųjų, koks tada būtų menas, jei kūrėjus nekamuotų kūrybinės
krizės bei socialiniai nepritekliai? Kokie filmai būtų apie juos? Be visko,
patiko prabėgomis nuolat švystelėjusi Julianne Moore, kuri kaip visada buvo
savame kalibre, bet visgi pagalvoju, ką ji čia veikia ir kodėl gaišta
filmuodamasi antraeiliuose planuose, kai tuo tarpu galėtų filmuotis „Oskarui“?
Vaidmenų stygius? Hummm...
Šiaip filmas iš bendro kino industrinio konteksto, sakyčiau, neypatingas,
gan vidutiniškas, vidutiniškas siužetas, režisūra neišskirtinė, bet ir
netragiška. Ką aš žinau, gal ir nieko pažiūrėjimui vien dėl dviejų gerų
aktorių. Bet ar to užtenka, kad būčiau pasisotinęs? Nebemanau.
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą