Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela