Sveiki, skaitytojai,
Paskutiniu metu mano
susidomėjimas serialas tikriausiai tapo neatsitiktinis, kadangi per
paskutiniuosius 5-6 metus serialų lygis ir kokybė labai pakito. Vis daugiau
garsių režisierių imasi TV serialų projektų ir vis daugiau garsių kino aktorių
išbando savo jėgas vis sudėtingėjančiuose serialų vaidmenyse. Viena iš tų
priežasčių yra ta, kuri, sakyčiau, labai padėjo pasiekti kokybės rodiklį, kad
sumažėjo serijų skaičius. Jeigu per vieną sezoną anksčiau laikyto gero serialo
sukurdavo 22-23 serijas, tai dabar dažniausiai gero ir kokybiško serialo
sezonas apsiriboja vos 12-13 serijų ir tai leidžia labai daug ką sutaupyti.
Visų pirma nesijaučia scenarijaus tempimo, idėjų stokos, o ir pavyksta sukurti
nenutrūkstančią intrigą ir vienas iš tokių serialų tapo „Hanibalas“ (angl. Hannibal),
kurio tris sezonus transliavo ir kūrimą rėmė televizijos kanalas NBC. Šiandien
trumpai ir glaustai išsakysiu savo emocijas ir įspūdžius po pirmojo sezono
peržiūros.
Tiesa, visai neseniai,
prieš porą savaičių, mus pasiekė žinia, kad NBC nusprendė nutraukti „Hanibalo“
rėmimą ir serialas nebebuvo pratęstas ketvirtam sezonui. Tiesą sakant, mane kiek
nustebino to priežastis – maži reitingai. Pasirodo, paskutinį sezoną žiūrėjo
viso labo per 1 milijoną nuolatinių žiūrovų. Ir tai suprantama, nes tokiai
kanalų milžinei tikrai neapsimoka kurti serialo komerciškai. Visgi pasidomėjus
ištiko irgi šokas, kad serialo reitingams augti trukdė ir pats kanalas,
nugrūdęs serialo rodymo laiką į gana nepatogias pozicijas – kiekvienas sezonas
turėjo nereguliarų transliacijos laiką, buvo rodomas tai ketvirtadieniais, tai
šeštadieniais... Na, bet ne apie tai, o apie tai, kaip serialo kūrėjams pavyko
sukurti gerą ir puikų detektyvinį kūrinį, nepritraukiant žiūrovų ir negaunant
šlovės.
Serialo režisierius
Bryan Fuller, prieš pradėdamas režisuoti „Hanibalą“, turėjo ne menkos
patirties, kadangi buvo jau prisidėjęs prie daugelio gana sėkmingų ir kritikų
pripažintų TV serialų projektų. Jam teko rašyti scenarijų serialui „Herojai“,
režisuoti tokius serialus kaip „Dead like me“, „Wonderfalls“ ir kt. Įdomu tai,
kad serialo kokybę iškart pripažino kritikai, nors pats serialas niekada pagal
reitingus neblizgėjo. Pagal vidurkį populiariausias visgi ir buvo pirmasis „Hanibalo“
sezonas, pritraukęs vidutiniškai 2,90 milijonų žiūrovų, vėliau populiarumas
slopo ir kanalas nusimetė naštą.
Kiek žinau, Lietuvoje
serialas tarp užkietėjusių kinomanų turi itin gerų atsiliepimų – nuolat juos
aptinku įvairiuose asmeniniuose tinklaraščiuose, todėl magėjo užmesti akį ir
net nesitikėjau, kad šitaip įtrauks. Kol kas neskubu žiūrėti antrojo sezono,
gal norisi padaryti kažkokią pertrauką, atsikvėpti, susitelkti į kokį nors kitą
serialą, tačiau neatmetu galimybės, jog greitu metu „kibsiu“ ir į antrą sezoną.
Na, o pirmasis sezonas išties man patiko, mane pagavo jausmas, kad žiūriu itin
gerai surėdytą serialą jau po dviejų serijų peržiūros. Pirmosiomis vis dar
dvejojau, kažkaip pagrindiniai veikėjai dar nebuvo „prijaukinti“ ir įtartinas
atrodė autistinių (pagal scenarijų) turintis Vilo personažas, kuris nė iš tolo
neatrodė toks. Vėliau viskas įsityvuliavo ir tapo natūralu stebėti tas scenas,
kai daktaras Hanibalas savo draugus vaišina žmogiena, tarsi vėlei žiūrėčiau
„Raudonąjį drakoną“ su Anthony Hopkinsu.
Pagrindiniai serialo herojai.
Vienas
labiausiai intriguojančių dalykų seriale yra detektyvinės mįslės ir taip, kaip „paskerdžiamos“
aukos. Kai kurios labai chaotiškai, o kai kurios taip „elegantiškai“ ir
intelektualiai, kad tiesiog pagalvoji, iš kur scenaristai sėmėsi tiek idėjų.
Ebigailės
personažas buvo išties įdomus, nes per jį skleidėsi įdomios paties Hanibalo
problemos – savotiškas šeimos ilgesys, platoniškos tėvystės instinkto
apraiškos...
Amžinai sutrikęs Vilas...
Serialas iškart
pateikia savo atmosferą ir rafinuotą, smarkiai apgalvotą scenografiją, nes
kiekviena scena dvelkia elegancija, tarsi į įprastus detektyvinio serialo rėmus
būtų priteisto gerai užsilaikiusio rūsyje vyno. Scenos labai gražiai
nufilmuotos, o netrukus paaiškėja, kad ne tik kokybiškas montažas, bet ir
intriguojantis bei įtraukiantis scenarijus, o ką jau sakyti apie aktorių
kolektyvą. Gana keista (nors ir visai ne keista), kad pagrindinis veikėjas
visgi ne žmogėdra, o specialusis detektyvas Vilas, kuris, tiesą sakant, man
pasirodė iš visų personažų sudėtingiausias. Šį personažą sukūrė aktorius Hugh
Dancy, kuris anksčiau nebuvo sukūręs itin įspūdingų ir sudėtingų vaidmenų – šis
jo charakteris išties įspūdingas, reikalaujantis susitelkimo ir nemažai
psichoanalizės. Ir visgi per trylika serijų buvo atvejų (ir gan nemažai), kai
tiesiog jis mane „užknisdavo“. Taip, kaip Hanibalas juo manipuliavo, kaip
priiminėdavo į seansus, vaišino mėsos patiekalais ir ignoravo smegenų žievės
uždegimą, buvo išties išmėginimas kantrybės pačiam žiūrovui, kai iš kitos pusės
Vilas buvo tas toliaregis, kuris intuityviai nujausdavo žudikų įvykdytus
nusikaltimus ir motyvus. Vis labiau degančios smegenys, haliucinacijos ir nuo
pat pradžių visur slankiojantis simbolinis briedis irgi kuria savotišką Vilo
pajautos ir suvokimo pasaulį, tokį suskilusį, pažeistą, pilną mistikos,
netikrumo ir vienatvės.
Pirmajame sezone lyg ir
mezgasi kažkas panašaus į intymius neapibrėžtus santykius tarp Vilo ir daktarės
Alanos, tačiau dėl profesinių sumetimų abu sąmoningai vienas nuo kito bėga –
netgi primena Malderio ir Skali iš „X failų“ santykių užuominų. Tikriausiai
prie to serialų kūrėjai grįš kituose sezonuose. Na, o Vilo opozicija daktaras
Hanibalas tampa lyg vaikščiojantis „vaiduoklis“, nesuprantu, kaip kiti
personažai taip besąlygiškai juo pasitiki. Aišku, jo ramybė ir užtikrintumas,
jausmų valdymas ir palanki daktaro pozicija leidžia užlaidyti pėdas. Šis
vaidmuo buvo patikėtas danų kilmės aktoriui Mads Mikkelsen – talentingam ir
pripažintam aktoriui. Teko matyti jo garsius vaidmenis europietiškuose
filmuose, ypač galiu išskirti jo vaidmenį filme „Medžiotojas“ (The Hunt)
(2012), už kurį jis pelnė nemažai apdovanojimų. Savotiškas jo stotas ir
laikysena labai tiko šiam vaidmeniui. Apskritai keista, kaip toks šiurpus
monstras seriale lyg ir turi kitą pusę – eleganciją, gurmanišką skonį maistui
ir muzikai, gerai išmano save ir aplinkinius, o serialo kūrėjai taip pirmajame
sezone beveik ir neleido jam susikruvinti, visos detektyvinės kraujo scenos
tenka pačiam Vilui, kuris grįžta į nusikaltimo vietas ir jas savaip
interpretuodamas ir analizuodamas išgyvena, o Hanibalo „švarumas“ serialo
kadruose išlieka lyg vanduo nuo žąsies plunksnų.
Įdomios pasirodė ir
antraeiliai svarbūs personažai. Kancey Rohl suvaidino gana įdomiai Ebigailės
vaidmenį, deja, jai kituose sezonuose nebus lemta pasirodyti. Labai džiaugiuosi
seriale atradęs ir „X failų“ mega žvaigždę Gillian Anderson, kuri tapo Hanibalo
psichoanalitike ir gal net savotiška padėjėja. Laurence Fishburne ir Caroline
Dhavernas taip pat atliko įsimintinus ir svarbius vaidmenis tiek savo
karjeroje, tiek serialo kontekste.
Apskritai galiu
pasakyti, kad mėgavausi detektyvinėmis istorijomis, mėgavausi aktorių kuriamais
personažais, mistikos elementais, intriga, bet bene labiausiai – puikiu ir
skoningai parengtu montažu. Tai tikrai puikiai paruoštas, neužtęstas ir
savotiškai, netgi pasakysiu, gurmanams skirtas serialas, kuris buvo sėkmingas
visomis prasmėmis, išskyrus komerciškai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą