Knyga: Rasa Aškinytė "Glesum"

Rasa Aškinytė. „Glesum“. – Vilnius: Vaga, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Naujausias Rasos Aškinytės romanas Glesum turi visus šansus tapti lietuviška kultine knyga. Klausite kodėl? Atsakymas labai paprastas. Visų pirma, knyga lengvai turinio atžvilgiu „įkandama“ menkai išsilavinusiam skaitytojui, ji turėtų patikti ir intelektualams. Tiesą sakant, R. Aškinytės romanas Lengviausias manęs ne itin sudomino, tiesa, skaityti buvo įdomu, įdomus stilius, bet po to romano liko viduje, kaip skaitytojui, gana prėska, tarsi būčiau perskaitęs tuščiavidurį kiautą. 

Ši lietuvių autorė įdomi tuo, kad ji universali tiek turinio ir formos atžvilgiu, o knyga Glesum tapo išties netikėta. Pati autorė sako, kad jos bazinis išsilavinimas yra istorija, todėl nesunku patikėti, kad remdamasi istoriniais šaltiniais galėjo parašyti šią knygą. Glesum iš lotynų kalbos išvertus reiškia gintarą, tačiau knygoje jis dar ir jaunos merginos vardas, žymintis išskirtinį likimą II a. aisčių bendruomenėje. Šis amžius išties pasirinktas neatsitiktinai, kadangi tai intensyvus mūsų protėvių prekybos gintaru su Romos imperijos prekybininkais laikotarpis ir pirmieji baltų genčių paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose.

Romane labai svarbus istorinis kontekstas, kuris bene labiausiai ir inicijuoja paimti knygą į rankas. Tiesą sakant, nedaug lietuvių autorių rašę apie šį laikotarpį grožinėje literatūroje. Pradėjus skaityti A. Aškinytės knygą, nejučia prisiminiau puikų Elenos Kurklietytės romaną Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kurioje vaizduojami senųjų baltų matriarchatinės visuomenės, taigi pagal Marijos Gimbutienės teoriją, pasaulėvoka. R. Aškinytė, gal ir pati to neįtardama, brėžia savo istoriniu kontekstu naują posūkį lietuvių literatūroje, juolab kad istorinis romanas kaip žanras šiuo metu atgimęs iš naujo. Santykis tarp istorinių žinių ir fikcijos gana aiškus. Knygos herojų istorijos, atrodo, išgalvotas, tačiau jas iš dalies nulemia ir istoriniai įvykiai – prekyba ir mainai su vietiniais, kelionės į Pietus, karai su burgundais ir germanais. 

Romane nemažai kultūrinių kontekstų: namai, kalba, apranga, papuošalai, buitis ir t. t. Sveikintina, kad knygoje jie nesureikšminti, detaliai neaprašinėjami, tačiau per veikėjus natūraliai „panaudoti“, todėl atsiranda neapsunkintas veržlus pasakojimo polėkis. Nemažai įpinama ir to metų pasaulėvokos pavyzdžių, kaip antai Dievų Motinos svarba aisčių tikėjime, laidojimo apeigos, laiko ir kalendoriaus skaičiavimai, medicinai gydimo ir šamanizmo gairės. Apskritai kalbant, jeigu jame istorinis ir kultūrinis aisčių kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, tai siužetinė linija primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių. Įvykiai intensyviai konstruojami, o veikėjai tampa šachmatinėmis figūromis, lengva autorės valia perstumdomi taip, kad skaitytojas norėtų žinoti, kas bus toliau. Visa tai kuriama labai lengvu ir lakonišku stiliumi, neužgriozdinant sakinio būdvardžių ir prieveiksmių gausa. Galbūt todėl romane Lengviausias to ir stigo – įvykių veržlumo, įsimintinų charakterių, postūmio į priekį, o kalbant apie Glesum, to nebelieka, romanas savaime smagiai tirpsta skaitytojo rankose. 

 Rasa Aškinytė

Ryškūs veikėjų paveikslai padeda skaitant knygai „ristis“ į priekį. Kai kas tikriausiai įžvelgs, kad knyga turi feministinių idėjų, tačiau galima įtarti, kad autorė sąmoningai to nesiekė. Moterų svarba šiame kūrinyje neabejotina. Vaizduojama patriarchalinė visuomenė nelabai kuo skiriasi nuo šių dienų: moterys šeimose vaizduojamos valdingos, nebijančios užrėkti ant vyro ir vaikų, tačiau tuo pačiu jos klusniai paklūsta visuomenės ir religiniams nusistovėjusiems standartams ir turi savas apeigas bei veiklas, kurios skirtos tik moterims. Kaip ir šiais laikais, kad ir kaip bėgtume nuo vyro ir moters veiklos stereotipų.

Šiuo metu tokios knygos kaip Glesum, kurios parašytos dviem klodais, komerciškai pasiteisina. Jas skaito intelektualai ir popsistai, Emilijos Visockaitės įvardijami hipsteriai taip pat turėtų rasti savo mėgstamo literatūrinio draivo. Glesum nebėra tokia hiperbolizuotai ciniška knyga, todėl sukelia dar ir „prisijaukinimo reakciją“, tarsi autorė maitintų skaitytoją iš saujos avižomis, o nuotykinė linija neleidžia paleisti knygos iš rankos.

Nestandartinė ir paties knygos vizualizacija, kuri nebūdinga lietuvių literatūrai – grublėtas medžiaginis tamsus knygos viršelis, nusėtas žvaigždes imituojančiais blizgučiais. Visgi viršelis ganėtinai konservatyvus ir apgalvotas kaip ir knygos struktūra. Pavaizduoti Mažieji Grįžulo ratai ne tik kelia aiškias aliuzijas su knygos struktūra, bet kartu metaforiškai brėžia viso kūrinio punktyrą kaip bendros mūsų ir mūsų protėvių tęstinumo „tunelį“. Juk šiaip ar taip tiek mes, tiek anuomet aisčiai žiūrėjo į tas pačias žvaigždes.

Žavi ir knygos kompozicija. Ji išties sąmoningai apgalvota, schematiška, kone architektoniška, ir taip pat papildo intelektualumu knygos vertę. Suskirstyti knygą į septynis skyrius pagal Mažuosius Grįžulo ratų žvaigždes šiam kūriniui itin tiko. Faktografiniai intarpai tarp skyrių apie žvaigždes buvo išties įdomus sumanymas, o tas, kuris mėgsta įdomius kosmologinius faktus, turėtų išties suklusti. R. Aškinytę dėl tam tikrų priežasčių norėtųsi pavadinti pernelyg schematiška rašytoja, kuri „darbuojasi skalpeliu“, atrodo, jos literatūra nemistifikuoja, o žaidžia idėjomis ir skanių struktūra tausojančiai lokali ir apibrėžta kaip ir pati mintis. Tie, kurie pasižymi šiomis literatūrinėmis savybėmis, savo tekstuose stokoja gylio ir dvasingumo, bent tą galėjai pasakyti perskaitęs autorės romaną Lengviausias, tačiau Glesum absoliučiai paneigia autorės schematiškumą kaip literatūrinę ydą. Priešingai – knyga praturtėja, o idėjinių autorių, kurie dar ir grakščiai, neforsuojant suvaldytų tekstą ir siužetą, lietuvių literatūros padangėje nėra daug. Apskritai kalbant Glesum – įsimintina knyga dėl visų šių priežasčių, todėl rekomenduotina skaitytojams kaip gaivališka lietuvių literatūrinė naujiena.

Jūsų Maištinga Siela