Knyga: Rolandas Rastauskas "Privati teritorija"

Rolandas Rastauskas. „Privati teritorija“ – Vilnius: Apostrofa, 2009.

Sveiki,

Lietuvių literatūroje eseistikos žanras tiesiog klestėti klesti. Kasmet sulaukiame bent vienos itin kokybiškos ir vertos dėmesio eseistinės knygos, tad, neatsilikdamas nuo laikmečio, suskubau perskaityti Nacionalinės kultūros ir meno laureato knygą Privati teritorija (2009). Nors pernai pasirodė Trečiasis tomas, kuris vainikuoja šią eseistikos trilogiją, tačiau būtent pirmoji dalis Kitas pasaulis (2004), kuri kaip mat tapo pastebėtas ir įvertintas kritikų bei skaitytojų, atnešė autoriui ryškiausią pripažinimą. Privati teritorija yra antroji trilogijos dalis ir pradėjęs nenuosekliai skaityti, visgi ryžausi pasidalyti įspūdžiais, komentarais, pastebėjimais.

Itin gerų eseistų neturime tiek ir daug, be R. Rastausko, kitaip dar vadinamo literatūriniame pasaulyje visiems suprantamu trumpiniu RoRa, tikriausiai Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė (kuriuos autorius irgi mini Privačioje teritorijoje), dar galėtume pridėti Mindaugo Kvietkausko pavardę. Rolandui Rastauskui pavaldus ne vienas literatūrinis žanras, tačiau jo eseistika savita, kaip savita ir Privati teritorija. Pats pavadinimas įspėja, kad įžengiame į itin intymią ir privačią žmogaus asmenybės zoną, vėliau, paaiškėja, kad ne tiek jau daug ir sukelia diskomforto. 

Privati teritorija suręsta pagal atrastą ir patogią autoriui struktūros harmoniją, kuri patogi skaitančiajam – skyreliai suskirstyti temomis ir numeriais, kurie siejasi įvairiai: vienąsyk skyreliai tampa istorijų tęsiniais, kai kada juos jungia tik panašios tematikos paralelinės istorijos. 

Eseistika yra „slidus“ žanras, kadangi labai greitai sensta. Šiandien ji atliepia aktualias tema, o rytoj, žiūrėk, ji jau nebeaktuali. Tai kokia ta išliekanti RoRa eseistikos ypatybė? Sakyčiau, išliekamoji po ES įstojimo pirmųjų penkerių metų istorinė-archyvinė empirinė emociškai išlaikyta visuma, kuri gana lengvai atpažįstama kiekvienam nors kiek laikmečius apmąstančiam skaitytojui. Tekstai čia surinkti ir sustyguoti iš 2005–2009 laikotarpio, todėl skaitant daug kas atpažįstama kultūriškai jau įsišakniję iš vieno teksto į kitą: kilusi emigracijos banga į Airiją, ekonominės krizės niūrumas, tuštėjantys Lietuvos didmiesčiai... Šiandien, praėjus aštuoneriems metams nuo knygos pasirodymo, kažkodėl šie tekstai atrodo turintys archyvinį dvelksmą – šalis šiandien susiduria (kaip ir visas likęs pasaulis) su naujomis problemomis, naujais iššūkiais. 

 Rolandas Rastauskas

Nepaisant atitolusių laikmečio tendencijų, tekstai išlieka unikalūs dar ir dėl daugiaklodiškumo, nes RoRa eseistika ne tik laikmetį atliepianti rašliava, bet nesibaigianti asmeninė erudito kelionė per pasaulį (intelektualinį ir geografinį). Daug kelionių įspūdžių (tą dvasios kelionę) papildo estetiškai įterpti kaip iliustracijos esantys kelionių bilietai. Neretai nuotykiai kur nors Bulgarijoje primena kriminalinį trilerį su Q. Tarantinui būdingu sarkazmu, brėžiant punktyrą tarp rimto pasaulio ir rastaukiškai ironizuoto jaunatviško kelionių nuotykių polėkio, kokį retsykiais galėjome užčiuopti, kad ir Jurgos Ivanauskaitės Kelionių alchemijoje. Neretai eseistas retrospektyviai grįžta į sovietmetį, prisimena keliones į Piterį, Maskvą, brėžia analogiškas tendencingas prasmių paralelias su nūdienos 2005-2009 metų gyvenimu.

Intelektualumo žaismė ir netgi savęs ironizavimas leidžia mėgautis tekstais ir kiek prisiminti mūsų pačių pasivaikščiojimus, keliones ir nuotykius. Štai „kedo pabučiavimas“ RoRa nuvežė į ligoninę – iškritimas iš rikiuotės, atsijungimas leidžia kartu empiriškai su pasakotoju patirti ir savo ekstremalius išgyvenimus, prisiminti tą jausmą, kai laimė susimaišo su pažeminimu ir t. t. Esminiai klausimai, kodėl vieni renkasi gyventi intelektualiai ironišką gyvenimą, traukia į keliones, o kiti lieka kriminalinio pasaulio liūne, verčia save priskirti vieniems arba kitiems. Štai ką autorius rašo apie vietinius chuliganus, kurie šypsojosi ir žvengė fotografuojami policijos nuovadoje: „Prieš nugarmėdami kalėjimų nebūtin, jie dantimis iškanda savo 15 minučių nešlovės, kuri suvokiama priešingai. Ir tas nešlovės albumas pampsta akyse, žaižaruoja visom kraujosruvų varsom. Atvirkščias žmogus nutraukia virkštelę, siejančią jį su šviesa, tiesa ir kitais... fantomais (p. 45)“.  

Gale knygos autorius taria savo paskutinį žodį apskritai apie eseistiką. Lygina Jūratės Baranovos ir Julijos Baranovos žvilgsnį į eseistiką, pats pažeria taikliai šmaikščių „kirčių“ apie šį gyvatišką žanrą, tad pagalvojau, kad toli dairytis informacijos apie esė ir nebereikia – užtenka atsiversti paskutinį Privačios teritorijos tekstą ir jame su visomis aliuzijomis rasite viską apie šią literatūrą.

Visgi skaitant tekstą po teksto ir pamažu perkopus antrą knygos dalį, pasidarė šiek tiek monotoniška, literatūriniai laukai išsiplėtė, kultūrinės patirtys ir kelionės tapo dar platesnės, temos įvairesnės ir kai kada dar įmantriau išreikštos, kad tiesiog norėjosi, kad knyga greičiau pasibaigtų. Gal tiesiog ji dėl savo sodrumo (kas dažniausiai būna tik knygos privalumas), pasidarė monotoniška – ta pati ironiška žaismė, ta pati struktūra, panaudoti biblijinio kalbėjimo motyvai Skrajojančiame katine, kad viskas ėmė lietis į vientisą sunkiai išmatuojamą žmogaus teritoriją. Visgi tekstai, kad ir kokie būtų asmeniniai, kad ir kokie būtų apie autoriaus gyvenimo potyrius ir apmąstymus, ji iš esmės aprėpia kiekvieną mūsų asmeninę kelionę po kultūrinį ir egzistencinį (nors ar tai pas RoRa nėra vienas ir tas pats?) gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela