Jurga Vilė, Lina Itagaki. „Sibiro haiku“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2018 – 240 p.
Sveiki,
Kol dažnas
neišprusęs lietuvis galvoja, kaip vaikui paaiškinti, kad pasaulyje egzistuoja
homoseksualai, nors tai savaime nėra jokia problema, tik paties asmens
stereotipinis blokas. Lygiai taip pat gali kilti natūralus klausimas, o kaip
vaikui paaiškinti absoliučiai neapčiuopiamą reiškinį, tarkime, Dievą? Atsakymas
dažniausiai nustebina, – ogi ta pačia gražia lietuviška kalba, suprantamais
kasdieniais žodžiais apie skirtybes, apie pasaulio margumą, įdomybes ir
istoriją... Jurga Vilė ir Lina Itagaki rado savitą kalbą, kaip
vaikams papasakoti apie mūsų lietuvių tautos masinius trėmimus XX amžiaus
viduryje ir tai perteikė kiek keistoku pavadinimu, bet dailiai išleistoje
knygoje Sibiro haiku.
Dažnas iš mūsų
tikrai girdėjo ne tik mokykloje apie tremties patirtis. Juk buvo tik itin reta
giminė, kurios nepalietė ši tragedija. Apie šias patirtis dažniausiai mes
sužinome iš trumpučių eilėraščių, pargabentų iš paties Sibiro – tai tremtinių
poezija, memuarų – D. Grinkevičiūtės Lietuviai
prie Laptevų jūros, V. Kalvaitis Sugriežtinto
režimo barakas, na, ir žinoma, lengvu bestseleriu tapęs pasaulinio lygio R.
Šepetys romanas Tarp pilkų debesų,
kuris puikiai užpildo paauglių ir jaunimo literatūros nišą.
Sibiro haiku – tai naujo žanro kūrinys,
kuriame susiduria literatūra ir dailė. Iliustruotas tarsi komiksai pasakojimas
apie tremtį spėjo ne tik išgarsėti Lietuvoje kaip gražiausia knyga, išleista
2017 metais, bet jau su pasididžiavimu pristatomas ir užsienio rinkai, o tai
puikus būdas „prasimušti“ kitų šalių literatūrinėse erdvėse, į kurias taip
nedrąsiai bando prisibelsti lietuvių literatūra, nešanti lietuvių ir apskritai
baltų regionine išgyventą skaudžią istorinę patirtį.
Pasakojimo centre
– iš kaimo su šeima ištremtas berniukas Algiukas, kuris ir pasakoja tremties
istoriją. Vaiko pasaulėvaizdžiais pasakojimas pirmuoju asmeniu šildo ir
jautriai veikia skaitytojo emocijas ir tai visai nesusiję su amžiaus tarpsniu,
kadangi kūrinys labai įdomiai skaitomas tiek knygų gurmanams, tiek besidomintiems
tremties temomis literatūroje, tiek vaikams. Taigi Algiukas pasakoja siaubingą
istoriją – jis su sese Dalia, tėvu, teta, mama ir dar keliais šviesiais kaimo
gyventojais traukiniu išvežamas į tolimą Sibirą. Nesunku įsijausti ir pajusti
atsikartojančių biografinių pasakojimo motyvų, kadangi jie iš esmės paliudija
ir paralelines istorijas literatūroje.
Dailės ir
teksto konjunktūra šiame pasakojime neatsiejamai viena kitą harmoningai papildo.
Pasirinktas teksto užrašymo (vaikiško braižo) išties primena ir laišką, ir
sakralią, šviesią per vaiko sąmonę tekančią sunkių patirčių išpažintį. Grafiniai
dailės darbai – nepataikaujantys, nesistengia vaikytis spalvingų Volto
Disnėjaus stiliaus, o veikiau atliepia tą iš esmės pilką, kiek nespalvingą
tremties epochą, kai paprastas prinokęs obuolys gali suteikti kur kas daugiau
džiaugsmo tamsiame ir utėlių pilname traukinyje nei naujas išmaniojo telefono modelis,
gautas per gimtadienį. Iš esmės iliustracijos papildo tekstu atpasakojamą
laikmečio kasdienybę, kai kada tai ištisi komiksai, charakterizuojantys šiurkštų
rusišką prižiūrėtojų kalbėjimą ir švelnų bei kantrų lietuvišką būdą. Galima sakyti,
kad tai dualistinė knyga, brėžianti mažojo skaitytojo sąmonėje aiškius tremties
situacijos vertinimo kriterijus – lietuviai yra aukos, o rusai – svolačiai, nenaudėliai.
Priešingai nei,
pavyzdžiui, R. Šepetys ar D. Grinkevičiūtės tekstuose, šiame begalės daug
šviesos, nors istorija ir nėra su laiminga atomazga. Kartais abejotinas, ar
tikrai tokiomis sunkiomis sąlygomis lietuviai ėmė ir dainavo, tiek juokavo, kai
siautė ligos ir badas. Nejučia, primenama, kad būtent šviesuoliai, kurie
neprarado vilties, tie labiausiai ir išgyveno tremtį, todėl demonstratyvus optimizmo
pabrėžimas nėra vien tik preciziškumas, tai kartu ir Algiuko kaip vaiko
pasaulėžiūros šviesos programa. Vaikas visada atviras pasauliui, kol gyvuoja
meilė ir yra šalia artimieji, todėl daugelį tamsių dalykų jis tiesiog nesuvokia
ir viską priima tiesiogiai. Algiuko pasakojime jaučiamas šviesulys, kuris
išlieka net pačiuose juodžiausiai užtušuotuose puslapiuose, kai į eketę
sumurgdomi pūgos neišgyvenusių lietuvių lavonai.
Jurga Vilė ir Lina Itagaki
Dažnas gali
susimąstyti, o kodėl istorija pavadinta taip „nelietuviškai“? Haiku – trumpas japoniškas
eilėraščio žanras, kuriame didžiulę reikšmę turi gamta ir pauzė, kurioje
suvokiamas jausmų pasaulis. Vienas iš šviesiausių personažų yra Algiuko teta
Petronėlė, užkietėjusi japonų kultūros gerbėja, kuri moko ne tik žavėjimosi
svetimomis kultūromis, bet ir pamoko aplinkinius japoniškojo žodžio meno. Japonija
– kaip nepažinus, egzotiškas kraštas, kur galioja kitokie dėsniai. Iš esmės tai
koreliuoja ir su Sibiru, kaip tolimas rytietiškas kraštas, pertransformavęs
Algiuką ir visus tremtinius. Haiku – ir žinia, ir laiškas, ir malda –
rytietiška, iš pradžių nepažini, kol jos išmokstama, kaip išmokstama gimtosios
kalbos. Haiku šioje istorijoje įgyja filosofinį dėmenį, tai tampa sibirietišku,
nauju išgyvenimo ir realybės modeliu tremtiniams. Kad ir tie dygstantys daigai
iš obuolių sėklų – kiek džiaugsmo jie suteikia tremtiniams, kiek meilės
paprastas daigelis, simbolis to, kas prarasta ir tai, kas išsaugota atmintyje –
lietuviškos žemės, kultūros, namų ir artimųjų (visa, kas iki tol buvai – tavo tautiška/žmogiška
tapatybė) simbolis.
Vienas netikėtas
pasakojimo personažas – tai žąsinas, kurį prie geležinkelio užmuša
prižiūrėtojai. Jo dvasia seka paskui Algiuką ir žąsino balti sparnai – tai aliuzija
į angelą sargą. Ir iš tikrųjų žąsinas dažnai perspėja Algiuką, dalyvauja
lemiamuose sprendimuose, nors iš tikrųjų jis veikia tik kaip intuicija, sąžinės
balsas, visa, kas neapčiuopiama. Toks vedlys sufleruoja, kad išgyventi tremtį
neužtenka būti vien tik Robinzono Kruzo lygmens žmogumi, mokėti ir žinoti, kaip
ir iš ko pasigaminti, kad išliktum. Žąsinas sufleruoja, kad yra dar ir
žmogiškieji vidiniai su viltimi ir meile, atsarga ir dėmesingumu susiję
vidiniai žmogaus parametrai, kurie leidžia nepalūžti tiek Algiukui, tiek
likusiems tremtiniams.
Pasiaukojimas
ir meilė – tai kertiniai šios istorijos vertybiniai akmenys. Algiukas su vaikas
grįžta į Lietuvą kaip našlaičiai, nors jų gyvos motinos pasilieka tarsi
išsižadėdamos vaikus, bet iš esmės siunčiami su ašaromis kaip šviesos
spinduliai atgal į tėvynę. Aukodamos savo nesavanaudišką ryšį vardan vaikų
ateities – tai aukščiausias meilės rodmuo – atsisakyti prieraišumo vardan išgyvenimo.
Istorijoje esama ir kitų įsimintinų veikėjų, kaip antai vienarankė mokytoja
Žibutė, kuri susituokė su vienarankiu rusu Igoriu – mokytojų šviesus protas,
kuris absoliučiai paneigia griežtumu, disciplina ir psichologiniu spaudimu
apmokytą klasikinį ir sistemos suformuotą tarybinį mokytoją, kuris nebijojo net
liniuote taukštelėti per pakaušį.
Visumoje graži,
harmoninga knyga, visų amžiaus tarpsnio skaitytojams, kurie patirdami komiksams
būdingą nuotykį, iš tikrųjų priima žinias apie mūsų tautos tremties patirtį. Sibiro haiku – naujas kalbėjimo būdas,
miksuojantis skirtingas meno rūšis, bet išsaugojantis brangiosios knygos formatą,
o kartu užtikrinantis knygos gyvavimo potencialą mūsų iš esmės technologijų
pertekusiame pasaulyje.
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą