Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2018 – 248 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Lietuviams
jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo
metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis
šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn),
anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema
buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys
šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį
vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Nežinia,
ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti,
kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas –
knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker
sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų
rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl
bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos
romanai taip pat buvo nominuoti Man
Booker premijai: How To Be Both
(2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).
Kas spėjo
pernai perskaityti Rudenį, tas ją
įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu
entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.
Gana
lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos
vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną
dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė
po Brexit, kai Britanija po
referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai
susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir
patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai
imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos
kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų,
vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to
tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje
gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau
stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės
kasdienybėje.
Romanas
pristatomas kaip „po brexitinis“, kuris
vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir
žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip
mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos
laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų
literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.
Visgi
romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai
parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie
paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus
menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta
tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios
dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus
savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas
šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo
toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis
ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net
neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl
suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant
papildomos informacijos internete.
Ali Smith
Visgi
postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių
priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro
tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos
netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine
F. Kafkos Procesą. Panašioje
sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir
beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių
lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti
internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti
sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti
kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su
tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių
į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „
Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su
mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais
niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai
turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis
sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir
žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.
Kitos
kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų
televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio
detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A.
Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną
skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir
Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų
giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos
ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir
tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip
studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja,
apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje
kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.
Gurmaniškas
skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės
literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai
skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių
prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau,
kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į
mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl
pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa
puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius
išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį
pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos
gyvenimo spalvos.
O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą