Sveiki,
Tam tikra
prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas
pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos
režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams
gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą.
Šįkart naujausias darbas „Degantis“
(korėj. Beoning) (2018), kuris
panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018)
tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.
Istorija
pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs
gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu.
Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie
veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas.
Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris
kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus
šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus
į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos
takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika,
primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti
simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti
susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo
Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda
sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent
man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.
Pagrindinis
veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro,
perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio
tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą
merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos
bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška,
priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės
traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima
išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę
liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog
nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti –
filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.
Nepatiko
man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška
atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo
pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią
saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi
filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai
ypatinga.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 90/100
IMDb:
7.6
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Puikio
scena su šokėja:
Anonsas:
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą