Marijus Gailius. „Oro“ – Vilnius: Odilė, 2019. – 432 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Iš tikrųjų
laukiau naujausios šio autoriaus knygos. Nors lentynoje dar dūla neskaityta
debiutinė knyga Šlapias spalis
(2012), šįkart nusprendžiau griebti jautį už ragų ir perskaityti sunkiasvorį distopinį
romaną Oro, kurį parašė gana gerai lietuvių literatūros lauke žinomas
autorius Marijus Gailius (g.1983).
Iki
tol distopinius romanus ir apsakymus lietuvių literatūroje rašęs Jaroslavas Melnikas
jau prasimušė į tarptautinę literatūros rinką. Jo išties puikus romanas Tolima erdvė, kurį autorius tikina
parašęs visiškai neskaitęs G. Orlwelio, tapo bestseleriais Ukrainoje ir
Prancūzijoje. Neskaitant kai kuriuos kitus artimus žanrus, kaip antai mokslinę
fantastiką, tikriausiai nelabai ką ir turėjome lietuviškai, ką galėtume
įvardyti kaip distopinį romaną. Štai į šią literatūros nišą bando įsirašyti –
sąmoningai ar nelabai – Marijus Gailius.
Prisipažinsiu,
kad distopinis žanras man labai patinka, tačiau ne visada sužavi išplėstų faktų
gausa, o ne žmogaus emocija, sodrūs fantastinio ateities pasaulio technologijų
aprašai, naujakalbės, visokiausi hibridai, kurie vienaip ar kitaip patvirtina
lakią rašytojų vaizduotę, tačiau skaitytoją neretai nualina sunkiai ištariamais
anglicizmais ar kitų kalbų (tarmių) autorių ir vertėjų sukurtais kalbiniais hibridais.
Regis, pas M. Gailių kaip tik toks alinantis tekstas, kuris iš pat pradžių
sukelia nemalonumą ir atmetimo reakciją – neįspėsi, ką skaitai, nes tekstas
šarada, tekstas mįslė, tekstas žaidimas, nors aišku, kad reikia kūrinį „ištverti“
iki galo, kad atsidengtų visos paslaptys – čia kaip D. Browno Da Vinčio kode – tačiau, kur tada
norimas skaitymo malonumas?
Teko
diskutuoti apie šį romaną netgi su tais, kurie po šimtojo puslapio numetė,
neištvėrė. Verdiktas: rašo gerai, bet nemalonu skaityti, neįtraukia, nesusidėlioja.
Tenka išties nemažai paantrinti tokiems subjektyviems vertinimams, nes ir man kirbėjo
šioji mėlynoji knyga rankoje, kilo daug abejonių. Nebūtinai intelektualumo ir
sodrumo, galvosūkio ir žaismės literatūra bus įdomi ir įtaigi, jeigu ją darysime
kuo įmantresnę. Būtent autoriaus akivaizdus intelektualus strategavimas pasakojimo
laikais ir veikėjais padarė knygą ne visiems įveikiamą ir ne dėl to, kad stigtų
pačiam skaitytojui intelektualumo, tiesiog nuo tokio teksto pavargstama. Aišku,
galima sakyti, kad romanas „atstovauja“ elitinei literatūrai ir ne visiems
privaloma būti greitai suskaitomas ir apskritai paskaitomas. Romane yra ir
naujakalbė, ir naujas išplėtotas ateities variantas, technologijų terminija,
meilės istorijos, politinės aferos, vaikai mėgintuvėliuose, plati geografinė
zona, ekologinė apokalipsė ir intelektualinis (Dan Brown stiliaus) paslėptas
kodas, kuris intelektualinėje dėlionės literatūroje iš esmės įgalina ir pramoginio
žanro difuziją.
Taip,
romanas tirštas ir jo ryškesnis vaizdas pradeda dėliotis tik antrojoje romano
pusėje, kai jau daugiau ar mažiau aišku, kur pasakotojas veda visą istoriją. Iki
tol vien nuorodos, istorijos padriki fragmentai, netgi intelektualus užsiplepėjimas,
– sakoma „autorius užsižaidė“, – todėl tekstas vietomis atrodo „neužveržtas“,
bereikšmiškai išplėtotas neįdomiais aprašymais, kurie neduoda nieko pačiai
istorijos visumai. Manau, norint suvaldyti šitiek veikėjų skirtingose realybių
plotmėse reikėjo pasirinkti kitokį pasakotojo toną ir strategiją, gal būtų
pavykę gerėliau. Ypač daug gražių, bet iš esmės populiariame meilės romane primenamų
aprašų, pavyzdžiui, kaip flirtavimas, vyro požiūris į moterį bare, vyno ir burbono
gurkšnojimas, jų elgesio pokyčiai po vyno butelio... Visi tie pop literatūros lengvi
įvaizdžiai įtaigos pačiam romanui nepridėjo, tačiau įnešė tam tikro lengvesnio
balanso.
Marijus Gailius
Kitą
vertus, žavi, kaip autorius valdo kalbą, kaip logika grįsta kalba, kone kietai atsverianti
šiaip iš esmės gana poetišką juslinę kalbą grožinėje literatūroje, galima
sakyti, kad šis romanas yra „vyriško rašymo“ pavyzdys greta dažnai aptariamo „moteriško
rašymo“. Savaime lytis nieko neįrodo, tai teksto mąstymo energetinis lygmuo,
kurį pajunta, manau, patys jautriausi skaitytojai ir jis kokybės nenusako. Autorius
šiame romane ne kartą panaudoja kalbinį charakteringumą, kurdamas per dialogą
personažų charakteristiką, todėl neapkaltinsi, negyvais ir mediniais dialogais.
Viena iš autoriaus teksto kūrimo ypatybių – netikėtai blykstelėję perliukai-palyginimai:
„... jis tiesiog toks buvo – patvarus kaip
vokiška žemės ūkio technika, gyvenimo nepalaužiamas kaip Kernavės piliakalnis
(p. 268); Izabelės sesutė atrodė kaip rašytojo siaubas prieš pirmąjį kūrinio sakinį
(p. 301); įsitaisė ant sofos kvepianti ir baltutėlė, atrodė lyg skaisčiausioji
mergelė prieš ėmimo dangun procedūrą (p. 360)“.
Ateities
naujakalbė neatsiejama nuo technologijų ir anglicizmų. Veikėjų internetiniai
prototipai kalba naujai autoriaus sudurstyta (pranašiška?) kalba. Man asmeniškai
priminė Laimanto Jonušio verstą David Mitchell Debesų atlasą, kada jis pasitelkęs šiaurės aukštaičių dialektą,
sukūrė išties vykusį vertimo stebuklą. Bet kokiu atveju, tos naujalbės dažnam
skaitytojui būna nelabai įdomios – bent jau man – įtariu, kad tai autoriams
linksmas kalbinių galimybių testavimas ir žaismingas skaitymas patiems
kalbininkams.
Iš pajūrio
kilęs Marijus Gailius daug dėmesio skiria nūdienos realijoms ir pajūrio
geografinėms zonoms – šiokia tokia atsvara Vilniaus romanų bumui. Daug politinių
niuansų įdėta į romaną kaip autentiškumo priemonė atsekti pranašiškas
pasakotojo spėliones. Dažnai panaudodamas nūdienos realijas, autorius taikliai ironizuoja:
„Pats GAP tais laikais, vadovaudamasis sąjunginės
pasaugų direktyvos dvasia, prastūmė Seime pataisą, pagal kurią už pašykštėtą
klientui šypseną užtekdavę skundo ir vaizdo įrašo, kad darbuotojas būtų
atleistas be įspėjimo, galimybės pasitaisyti ar apgailestavimo ritualo – tik dėl
tokių kompleksinių priemonių Lietuva 2041 metais primą kartą tapo Europos
šypsenų sostine (p. 79)“. Juokas juokais, tačiau esame draudimų įstatymo
eros ir negatyviosios statistikos vergai ir itin skaudžiai bandoma manipuliuoti
skaičiais net pačiuose absurdiškiausiuose skaičiavimuose. „Rimta nebent dėl dvigubos vė, kuri Lietuvoje baisiau nei dvi promilės
prie vairo (p. 218).“
Nesileisiu
į dideles diskusijas ir analizę dėl istorijos niuansų ir veikėjų charakteristikos,
manau, šiame iš esmės solidžiame kūrinyje yra sudėta daug žurnalistikos, daug
paties autoriaus žinių. Gal kiek tikėjausi, kad ekologijos katastrofa
(Danielius) bus išplėtojama labiau moksliškai, tačiau toji daug žadėta tema
liko tik kontekste. Nesu tikras, ar visa šioji knygos struktūra veikia
tinkamai, daug užsižaista, nors knygos finalas atperka ir viskas galiausiai
išaiškėja kaip mįslinguose detektyvuose, tačiau neapleidžia jausmas, kad
struktūra nesuveikė, liko nesuveržta, iki galo neįtraukianti ir pripažinkime –
norėta išties plačiai apžioti, tačiau gal būtų pavykę su kur kas mažiau
personažų? Sveikinu su ambicingumu, nes tokių kūrinių, kurie rizikuotų ir
norėtų daugiau nei įprastai rašoma romanuose, manau, lietuvių literatūroje trūksta.
Vis skaičiau kūrinį ir vietomis galvodavau: na gerai, ką man visa tai primena? Tikrai
ne J. Melniką. Na, ką? Ogi Andriaus Tapino Vilko
valandą, kuriame iš esmės pertransformuoti pagal kitą žanrą Lietuvos
istorijos faktai. Panašiai jaučiausi skaitydamas Vilko valandą, nors Oro nepalyginamai
ambicingesnis ir originalesnis kūrinys, turintis savyje nemažai intelektualios
jėgos.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą