Michael Cunningham. „Tos valandos“ – Vilnius: Sofoklis,
2015. – 224 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Prieš
kelerius metus teko dalyvauti atsitiktiniame facebooke rengtame konkurse, kuriame laimėjau amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) knygą Tos
valandos (angl. The Hours). Tiesą
sakant, nelabai tikėjausi laimėti šios knygos, o laimėjęs tiesiog pasidėjau į
lentyną, kur nekėliau keletą metų. Kodėl manęs nesudomino Pulitzerio premija
įvertinta knyga? Iš esmės man gana sudėtinga adekvačiai mėgautis knyga, kai esu
matęs tos knygos ekranizaciją. O ką jau kalbėti apie išties kokybišką Stephen
Daldry ekranizaciją su Maryl Streep, Nicole Kidman ir Julianne Moore, kurių
filmas išties matytas ne kartą ir kaskart padaro labai gerą įspūdį.
Štai
praėjo keleri metai nuo to karto, kai knygą pasidėjau į lentyną. Neseniai
pastebėjau didelę trauką senesniajai, bet dar neišmirusiai rimtų britų ir
amerikiečių rašytojų kartai, kurių literatūrinė kalbėjimo būdas ir filosofija smelkia
pasakojimą realizmu, kuris perauga be mistinių triukų į metafizinę erdvę ir
suteikia progos patirti tiek pasakojimu, tiek knygos veikėjais visuminį tvarios
ir amžinos literatūros vaizdinį šiuolaikiškai. Paskutiniu metu toks mano
atrastas rašytojas buvo britas Graham Swift, nuo kurio atsispyręs nesuklydau
sugrįžęs prie M. Cunninghamo knygos ir pats kaip skaitytojas „atsišviežinęs“,
atitolęs nuo ekranizacijos ir pasiryžęs patirti absoliutų skaitymo malonumą.
Visgi
beskaitant tam tikras filmo poveikis buvo mano fantazijai. Visgi ponią Braun
įsivaizdavau kaip J. Moore, o ponią Delovėj kaip Meryl Streep ir nieko čia
pernelyg daug nenukentėjau, tik viduje kirbėjo toji nuojauta, kad jeigu knyga
būtų į rankas papuolusi anksčiau nei filmas, literatūrinis įspūdis būtų
nepalyginamai stipresnis. Bet gana apie tą filmą...
Tos valandos
sukurta iš trinarės pasakojimo struktūros, kurioms skirtos trys skirtingo
laikmečio moterys: ponia Delovėj, gyvenanti dešimto dešimtmečio Amerikos didmiestyje,
ponia Braun, gyvenanti pokarinėje Amerikoje ir bandanti įkūnyti tobulos žmonos
įvaizdį bei pati Virginia Woolf, išgyvenanti savo didžiąją krizę, kuri, kaip
žinote, baigiasi savižudybe. Antrasis knygos leidimo viršelis kaip tik ir vaizduoja
Virginios Woolf portretą, užlieta vandeniu, – simboliška, nes garsi rašytoja
nusižudė upėje, prisikrovusi kišenes akmenų. Tas, kas skaitė V. Woolf knygas,
supras, kad autorius rašydamas apie ją ir paralelias moteris, naudoja tą patį
psichologinio matmens grožinės literatūros rašymo būdą, kada iš vidinės
veikėjos perspektyvos veržiasi kelių požiūrių srautai, kurie subtiliai
kontrastuoja su realybe. Pavyzdžiui, tai, ką išgyvena trys moterys viduje,
nebūtinai sutaps tų būsenų raiška realybės plotmėje, o tai puikus būdas
atskleisti vidines moterų priešpriešas, vienatvę ir savivertės stokos būsenas. Tai
giliamintis tekstas, kurioje subtilios detalės tampa per laiką ir erdvę
nusidriekusiais visrakčiais, atveriančiais valandas, kurios sujungia panašūs veikėjų
patyrimai.
Nors
istorija trinarė, jos kompozicija sudėliota taip, kad turėtų bendrą idėjinį jungiantį
kontekstą. Visos moterys gyvena tik vieną dieną, veikia pagal tam tikrus
literatūrinius šablonus, kaip pavyzdžiui, ponia Braun mąsto apie Virginijos
savižudybę, o ponia Delovėj apie pačią Delovėj iš seniai pačios Virginios Woolf
parašytos knygos. Perėjimai iš skyrių dažnai būna paženklinti daiktiniais
simboliais, pavyzdžiui, laikrodis, kuris fiksuoja kiekvienos moters kritinį
tašką dienoje: ponia Braun pabėga į viešbutį; Woolf bando pabėgti traukiniu į
Londoną; ponia Delovėj nuo savęs pačios, užkamšydama pobūvio organizavimu,
tačiau visoms viltingoms dienos valandoms lemta žlugti. Subtiliausia, kad
autoriui pavyko pritraukti mūsų pačių dienas prie tų lemtingų valandų, kada
judėdami dienos ritmu kartais prieiname tokią valandą, kada atrodo, jog viską
tuoj spjausi, prakeiksi ir pasuksi kita linkme – pabėgsi ir kur nors pradėsi
viską iš naujo. Nesakykite, kiekvienam būna tokių valandų ir tos valandos ne
pačios saldžiausios.
Rašytojas Michael Cunningham
„Mes renkamės pobūvius, paliekam šeimas ir gyvenam
vieniši Kanadoje, kamuojamės rašydami knygas, kurios, nepaisant mūsų talento ir
begalinių pastangų, nepaisant pačių didžiausių vilčių, nepakeičia pasaulio. Gyvenam
savo gyvenimus, kažką darom, paskui miegam – visa tai taip paprasta ir
kasdieniška. Kai kurie iššoka pro langą, nusiskandina ar prisiryja tablečių, kur
kas daugiau miršta atsitiktinai, o daugelį mūsų – didžiąją daugumą – sugraužia
kokia nors liga arba, jeigu pasiseka, pats laikas. Yra tik viena paguoda: viena
kita valanda, kai mūsų gyvenimas, nepaisant visų negandų, netikėtai pražysta ir
dovanoja mums viską, ko mes kada troškome, nors visi, išskyrus vaikus (ir gal
netgi jie), žino, kad po šių valandų neišvengiamai ateis kitos, kur kas
tamsesnės ir daug sunkesnės. Ir vis dėlto mes džiaugiamės miestu, rytu, mes
viliamės, labiau už viską, turėti daugiau to paties. Vienas Dievas žino, kodėl
mes taip mylime tai (p. 216-217).“
Tos
valandos laikoma LGBT temos knyga. Kadangi pati Virginia Woolf buvo biseksuali,
o rašytojas Michael Cunningham – gėjus, nesunku suvokti, kad kiekvienas
veikėjas turi tam tikrą šio seksualumo pobūdžio. Pats rašytojas nemėgsta būti
laikomas seksualinių mažumų rašytoju ir tenka sutikti, kad knygoje vyraujanti
tema toli gražu nėra seksualinė tapatumo problema, tačiau veikėjams ji ypač
svarbi. Labiausiai LGBT atsiskleidžia ponios Delovėj pasakojimo struktūroje – veikėja
gyvena 18 metų su moterimi, jos aplinkoje pilna homoseksualų, minima ir devinto
bei dešimto dešimtmečio visuotinė AIDS tragedija. Ypatingas žvilgsnis turėtų
būti ir poniai Braun, kuri jaučia trauką moterims, tačiau jos troškimai tampa
jai pačiai kančia, ji negali pakęsti savo vyro ir gyvena traumuojančioje
saviapgaulėje, kuri veda ją iš proto. Galimas daiktas, kad Virginia Woolf taip
pat turėjo panašią traumuojančią seksualinės tapatybės patirtį, nors jos
inteligentiškoje aplinkoje netrūko žinančių apie jos simpatijas moterims...
Autorius savitu žvilgsniu per XX amžiaus perspektyvą leidžia permąstyti seksualinio
atsiskleidimo svarbą kaip dvasinės sveikatos ir harmonijos būseną, reikalingą
kiekvienam individui.
Mąslų
ir skanų skaitymo malonumą gomuryje paliekanti nedidukė knyga, kuri man priminė
K. Ishiguro Dienos likučius. Tos
valandos, kuriose žmogus staiga suvokia, kad nuo vieno jo lemtingo sprendimo
gali pasikeisti visas gyvenimas, tačiau taip ir neaišku, kas stovi už mūsų ir suteikia
tą apgaulę, kad galime nuspręsti – mirti arba gyventi, pabėgti ar likti aukos
pozicijoje. Subtili knyga, aukštos prabos ir emocinio intelekto užtaiso kūrinys,
kurį skaitai savo malonumui, žinodamas kiekvieną veikėjų vingį ir, netgi
žinodamas, kuo viskas pasibaigs, vis tiek mėgaujiesi teksto giliaminte vaga.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą