Filmas: "Naminių gyvūnėlių kapinės" / "Pet Sematary"

Sveiki,

Praėjo lygiai 30 metų nuo 1989 metų siaubo knygų karaliaus Stephen Kingo romano „Naminių gyvūnėlių kapinės“ pirmosios ekranizacijos, tad šiemet sulaukėme naujos šio kultinio filmo versijos „Naminių gyvūnėlių kapinės“ (angl. Pet Sematary) (2019). Tiesa, tai jau nebe pirmas kartais, kada po ilgo laiko perkuriamos jau klasika tapusios šio rašytojo ekranizacijos. Jeigu neklystų, paskutinis lyg ir buvo „Kerė“. Dažniausiai taip nutinka, kad palyginus su pirmosiomis versijomis, naujosios ekranizacijos nuvilia...

Tiesą sakant, ne ką iš vaikystės prisimenu iš pirmosios ekranizacijos. Galimas daiktas, kad filmui įpusėjus tiesiog užmigdavau, nes vaikystėje nelabai (kaip ir daugeliui iš mūsų) neleisdavo žiūrėti siaubo filmų. Dabar laikai kiti... Visgi šioji ekranizacija nėra jokia tragedija, viskas prasideda kiek pernelyg nuvalkiotai šabloniškai – jauna šeima su dviem mažais vaikais atsikrausto į atokų provincijos namą, kuriame ima dėtis keisti dalykai, nes į jų valdas patenka naminių gyvūnėlių kapinės, už kurių plyti paslaptingos mistinės pelkės. Jeigu tose pelkėse palaidosi naminį gyvūnėlį, jis sugrįš pas tave gyvas, tačiau jau pasikeitęs – agresyvus ir demoniškas. Nereikia turėti itin didelės fantazijos, kad suprastum, kuo visa tai pasibaigs, kai ateis laikas palaidoti vieną šeimos narį...

Naujoji filmo versija, kad ir pasižymi šviežiais vaizdiniais ir šiuolaikiniais atributais, tačiau kažin kokio siaubo stebuklo nesitikėkite. Veikėjai veikia pagal skausmo ir netekties logiką, ypač vyrukas, kuris nori susigrąžinti dukrą, nors geriausias to pavyzdys – prisikėlęs siaubūnas naminis katinas Čerčilis vyrukui nieko nepasako apie demonišką prigimtį ir būsimus padarinius. Ar taip blogai geisti sugrįžtančių vaikų? Taip! Laikas susitaikyti su žmogaus trapumu ir mirtingumu, tačiau šiame filme nemirtingumas tampa gyvųjų pragaištimi.

Manau, kad filmą buvo galima „sukalti“ ir kur kas atmosferiškesnį, dabar atrodė pernelyg amerikietiškai šabloniškas, veikėjai vienkrypčiai, nors štai žmonelei ir vaidenasi mirusi ligonė sesuo, tačiau visa tai neišplėtota, viskas daugiau ar mažiau „tik tarp kitko“, tik dėl to, kad romane apie tai rašoma. Buvo galima pasitelkti ir kitokį šios istorijos režisūrą, matymą, padaryti kokį noir stiliumi arba net nežinau... Tačiau filmas ryškiai užsakytas pratęsti tai, kas jau buvo papasakota 1989 metų versijos matyme.

Tai tikrai ne pats prasčiausias siaubo filmas, bet ir kažin koks – pasikartosiu – ne stebuklas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela