Filmas: "Greta" / "Greta"

Sveiki,

Tamsiame trileryje „Greta“ (angl. Greta) (2018) režisierius Neil Jordan bando atskleisti beprotišką motinišką instinktą globoti ir mylėti, kai iš tikrųjų moteriai gyvenimas to nesuteikė. Istorijoje pasakojama apie merginą iš Manheteno, kuri metro randa rankinę ir nusprendžia ją grąžinti savininkei, kuri pasirodo tokia miela, kad užsimezga draugystė, kuri netrukus perauga į maniakišką persekiojimą...

Filme pasirodo mano mėgstama prancūzų aktorė Isabelle Hupert ir iškili jaunosios kartos aktorė Chloe Grace Moretz, kurios ir tampa pagrindinėmis šio filmo veikėjomis. Vienas retesnių atvejų, kada žiūrėdamas šį iš esmės vidutinišką filmą, nenoriu absoliučiai analizuoti scenarijaus vingių. Viskas daugiau ar mažiau matyta, ar tai būtų siaubo filmas „Mama“, ar tai būtų serialas „Tarnaitės pasakojimas“ – visur apie tą išaukštintą, neišsipildžiusį motinystės poreikį rūpintis ir prižiūrėti. Manau, filme iš esmės pernelyg tai akcentuojama kaip pagrindinė filmo idėja, į antrą planą nugrūdant kur kas spalvingesnius psichopatės pasireiškimo būdus, kuriuos būtų galima panagrinėti ir atskleisti naujomis spalvomis. Bet trileris yra trileris, todėl jame tvyro klišinių veiksmų ir padarinių sistema – slaptame kambariuke kalinamos merginos (o rankinių vaikinai tikriausiai niekada nesistengia sugrąžinti?) ir sadistinės fortepijono ir kepimo pamokos atrodo kaip lokaliai užbaigtas copy paste nuo kitų istorijos idėjų nugvelbtas irisas.

Visgi filmo persekiojimo scenos, kad ir kaip atrodytų sąlygotos ir neįtikinamos, trileryje jos vis vien veikia ir kelia išties nemenką susijaudinimą ir nerimą merginos atžvilgiu. Maniakinis persekiojimas yra vienas iš tų dinamikos faktorių, kas verčia nenuleisti akių ir negalvoti, kada baigsis filmas, tačiau, kai psichopatė klaikiai naiviai apsvaiginusią „dukrelę“ parsitempia namo, darosi jau daugmaž nuobodu, nes jau aišku, kuo visa tai pasibaigs, tad belieka kantriai sulaukti to numatomo finalo.

Filmas, skirtas pramogai, su žiupsneliu psichologinio ir fizinio smurto, į kurį žiūrėdami jaučiame saugumą, kad viskas vyksta filme, o ne mūsų gyvenime. Itin didelės analizės, kas ir kodėl taip elgiasi, ieškoti nereikia, viskas pateikta jau supjaustyta riekėmis, kad žiūrovas begalvodamas nepavargtų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela