Anne
Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Apie
airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji
parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir
tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai
išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl.
The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas
užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai,
o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių
komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker,
perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.
Jeigu
reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų
rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas
Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker
premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys,
kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti
vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip
ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.
Tikriausiai
nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi
atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur
kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie
kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi
pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70
puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A.
Enright pasakojimui.
Šeimos
sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų
(kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat
nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų,
kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius.
Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio
Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir,
atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą
pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris
(prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu
grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose
namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...
Maždaug
tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė
nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai
labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti,
tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai
kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius
Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į
senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės
šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.
Anne Enright
Autorė
pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina
Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis
prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas:
rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat
metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje
dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna
hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi
įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves
norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek
priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą
pagrindinę veikėją Adelę.
Knygoje
be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio
begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno
skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau,
kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O
tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo
vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio
plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį
pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.
Šis pasirinkimas
hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai
ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių
metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš
maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius
ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija,
autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus
dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net
nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos
psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu,
kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus:
„Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo
australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.
Į
kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į
mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės
vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo
reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo
sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti
homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna
apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio
Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp
kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas,
kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai
intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji
priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.
Pasakojimo
ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį,
kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato
lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos –
visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai
kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus,
kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės
stygiaus, ima ir subliūkšta.
Įtariu,
kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą
įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros
rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek
struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir
paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti
kiekvienoje giminėje.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą