Sveiki,
skaitytojai,
Mėgstu
visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis
įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą
tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos
galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie
rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais
kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą,
tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis
kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias,
kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo
ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias
saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad
neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas
režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie
amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne
kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir
tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo
biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad
pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.
Tai
jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne
naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man
neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti
subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą
iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius,
nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus
ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai
atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme
nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi
pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos
amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume
pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui
jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai
(kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.
Vincentas
van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75
paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai
stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą...
Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos,
joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo,
todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo
logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels
pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem
Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje,
tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo
tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo
technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios
instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie
kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos
perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 76/100
IMDb:6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą