Knyga: J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo"

J. M. Coetzee. „Elizabeta Kostelo“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiems metams pasibaigiant net nebemaniau, kad dar surasiu knygą, kuri mane įkvėps pačioms netikėčiausioms literatūrinėms patirtims. Nors puikiai man žinomas rašytojas J. M. Coetzee (g. 1940), tačiau po paskutiniosios trilogijos dalies Jėzaus mokyklos metai (Sofoklis, 2018) ėmiau šiek tiek abejoti, ar pirmoji Jėzaus vaikystės dalis, kuri man labai patiko, buvo verta šitokio plėtojimo į trilogiją. Tiesą sakant, rašytojas paskutinę dalį pateiks 2020 metais ir jau bus matyti bendras literatūrinis sumanymo vaizdas. Na, o šiandien Sofoklio leidykla, tęsdama senas geras J. M. Coetzee knygų leidimo tradicijas, išleido 2003 metais originalo kalba pasirodžiusį ir į ilgąjį Booker sąrašą patekusį kūrinį Elizabeta Kostelo (angl. Elizabeth Costello). 2003 metai rašytojui, kuris, pasak Sigito Parulskio, (o man tiesiog belieka pritarti), yra svarbiausias nūdienos rašytojas, kuris geba kiaurai skrosti mūsų dabarties visuomenės moralines, kultūrines, socialines pasirinkimų ir gyvenimo būdo prieštaras, taigi, 2003 metai J. M. Coetzee yra ypatingi, nes jis pelnė literatūros Nobelį, dar prieš tai – antrąją Booker premiją ir tai knyga iš auksinio, mano be galo mėgstamo, rašytojo laikotarpio.

Elizabeta Kostelo santūriai ir taupiai parašytas romanas, kuris savyje talpina esmines dabarties žmogaus problemas: moralinius pasirinkimus, blogio ir gėrio, dvasingumo ir hedonistinio gyvenimo konceptus, kurie paprastai mūsų visuomenę linksta suskaldyti pagal įvairiausius įsitikinimus. Šįkart autorius itin kruopščiai apgalvoja romano fabulą, jos struktūra tampa daugiamačiu literatūriniu rebusu, nes kiekvienas knygos skyrius iš esmės kalba trimis lygmenimis: 1) E. Kostelo gyvenimo istorija; 2) gvildeną opią visuotinę problemą; 3) įprasmina tam tikrą literatūros teorijos probleminį konceptą.

Pasakojimo centre – sena „nužydėjusi“, bet visuotinai gerbiama rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri leidžiasi po pasaulį, skaitydama įvairius literatūrinius pranešimus. Ji pasauliui žinoma už ketvirtą savo romaną Namas Eklzo gatvėje, kurį pasirinko parašyti pagal James Joyce Uliso veikėjos Molės Blum perspektyvą, taip išplėsdama vadinamo moters rašymo ir moters „padėties“ literatūroje akiratį, už ką E. Kostelo, kaip iš romano konteksto regime, labai mėgsta įvairaus plauko feminisčių.

Daugiabriauniame pasakojime pirmiausia dėmesys skiriamas realizmui ir kaip literatūros konceptui, ir kaip tam tikram mąstymo būdui. E. Kostelo su sūnumi leidžiasi iš Australijos į JAV atsiimti literatūrinio apdovanojimo; šlovės nualinta senyva moteris ruošiasi iškilmingai kalbai, tačiau pirmojoje romano dalyje regime tik tos šlovės padarinius: motinos ir sūnaus išbalansuotus santykius, kuriuos neretai gyvenime motinai teko aukoti vardan kūrybos. Raškydamas motinos kūrybos vaisius, sūnus užmezga vienadienį meilės nuotykį su moterimi, kuri trokšta pažinti ne jį, bet jo motiną... Tiesą sakant, medžiaga taip subtiliai perteikiama savo lakoniškumu ir atmosfera, kad nežinau kito rašytojo, kuris tokia lengva plunksna sugebėtų neišsiplėsdamas per puslapius papasakoti viso gyvenimo motinos ir sūnaus emocines grumtynes, visą tą numanomą santykių bangavimo liūną, kurioje sūnui teko užaugti. Kitą vertus, pirmojoje romano dalyje nepalikta vietos motiniškiems instinktams ir rašytojos savigraužai, ji neanalizuoja, ką būtų pakeitusi, nes priima šlovę ir pasaulį su senatviniu nuovargiu, kaip tikriausiai ir daugelis iš mūsų, kurie gyvena gyvenimo diktuojame ritme.

Antrasis romano skyrius vadinasi Romanas Afrikoje, kurioje aprašoma E. Kostelos kelionė kruiziniu laivu prie Antarktidos. Laive ji skaito literatūrinę paskaitą ir sutinka seną savo meilužį – emigravusį rašytoją iš Afrikos, kuris skaito paskaitą apie literatūrą Afrikoje. Skaitovas iškelia idėją, kad Afrikoje romanas nėra gyvybingas, nes afrikiečiai apskritai yra sakytinių pasakojimų tradicijų tęsėja, jiems svetima invazinė nauja literatūra, jos formos ir tų formų atšakos. Laive įvyksta literatūrinis konfliktas, kada E. Kostelo bando pasipriešinti, teikdama, kad afrikiečiai nė nebando kurti savo romano sava kalba, o naudojasi anglų ir kuria literatūrą kaip egzotiką pasaulio rinkai. Esminis literatūrinis požiūrių ginčas slepia senus meilužių karo kirvius, iš tikrųjų J. M. Coetzee randa būdą pakalbėti apie skirtingas Afrikos literatūros vertinimo perspektyvas, bet nenutolsta nuo asmeninės E. Kostelo dramos, nes veikėjai turi vienas kitam senų nuoskaudų, todėl literatūrinis ginčas tėra tik senas santykių sąskaitų suvedinėjimas, todėl įkūnija pačios literatūros formos esmė – kalbėti kitaip apie esminius dalykus, pridengiant nuoskaudas. Sakyčiau, tai labai snobiška, paprasta, tačiau, kai tai perteikia J. M. Coetzee, atrodo, mažų mažiausiai genialu!

Trečiasis romano skyrius Humanitarika Afrikoje pasakoja apie E. Kostelo kelionę pas savo seserį, kuri besanti Afrikoje vienuolė. Tarp seserų įvyksta idėjinės grumtynės. Autorius per veikėjas kuria filosofinių karų ir pozicijų bataliją. Vienoje pozicijoje – ką tik mokslinį laipsnį apsigynusi sesuo Blanša, kuri tvirtina, kad humanitarika iškreipia tikėjimą, pripildo jį nedorų dalykų ir apskritai nesuteikia nieko žmonijai kaip mokslas. Čia daug autorius „prifarširuoja“ slidžių ir painių monologų, kuriuose išryškėja tam tikri prieštaravimai, neaiškumai, galima tai netgi vadinti ironija, kada pašiepiami konceptualūs, vienkrypčių įsitikinimų besilaikantys intelektualai. Štai E. Kostelo, pasibaisėjusi gotikine Kristaus mirties vaizdavimo kultūra, užsipuola seserį, kodėl ši neskleidžia apie Kristų gerosios žinios, kol jis dar buvo gyvas. Hedonistinė senoji graikų kultūra ir kenčiančioji krikščioniškoji Viduramžių tradicija (tarp kitko ilgai konkuravusi tiek filosofijoje, tiek literatūros kontekste kaip dvi idėjinės ir moralinės priešpriešos) vėlei atgimsta kiek skirtingais rakursais E. Kostelo ir jos sesers Blanšos santykiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, J. M. Coetzee nepateikia šio konflikto išrišimo, kadangi jo nėra visuotinai, tikriausiai negali būti idėjinių paliaubų ir tarp seserų.

J. M. Coetzee

Ketvirtojoje dalyje Blogio problema gvildenama rašytojo atsakomybės problema rašyti jam ir kitiems priimtinus dalykus arba provokuoti. E. Kostelo Amsterdame atsiduria kiek juokingoje, tačiau nepavydėtinoje padėtyje, kada jai tenka skaityti pranešimą apie Polo Vesto romaną, kuriame rašoma apie Hitlerį, koncentracijos stovyklas ir garsiai bauginančią korimo sceną, kuri smarkiai kaip skaitytoją paveikia Kosleto, kad ši rengėsi savo pranešime supeikti P. Vesto kūrinį. Ji dalyvių sąraše pamato, kad renginyje dalyvaus pats rašytojas, todėl susizgrimba, kad jos kalba kaltinamojo pobūdžio ir neetiška, bando jį taisyti, tačiau nesugeba peržengti savo įsitikinimų ribos. Šioji istorija yra apie rašytojos principingus įsitikinimus, kurie nėra patogūs nei visuomenei, nei jai pačiai, todėl jos skandalinga kalba tampa ir jos pa(si)smerkimu, bliūkštančios šlovės burbulu – kas realiai dažnai ir būna, sakykim, nobelistams rašytojams, kurių politiniai įsitikinimai, įskaitant ir antisemitizmą, prieštarauja jų nuostabiems literatūros kūriniams. Kitaip sakant, J. M. Coeetze sukuria prieštaringos, visuomenės lūkesčių nepateisinančią E. Kostelo įvaizdį, kas, savaime sakoma, kad net ir genialūs kūrėjai visgi tėra savo įsitikinimų vergai.

Blogio problemos dalyje apskritai keliami labai įdomūs probleminiai etiniai klausimai, kas galima, o kas negalima literatūroje. Ar literatūra apskritai turi būti ribojama etiniais ir moraliniais sumetimais? Čia skvarbūs paties J. M. Coetzee sukurti argumentai ir kontrargumentai, įrėminantys susiskaldžiusią literatūros skaitytojų auditoriją. Štai, ką sako E. Kostelo: „Tai, ką rašome, gali tapti mums pavojinga – bent man taip atrodo. Todėl, kad jeigu tai, ką rašome, turi galių mus padaryti geresniais žmonėmis, tai lygiai taip pat gali padaryti ir blogesniais (p. 128).“ Moralinės ir paveikiosios literatūros galios poveikis nėra apčiuopiamos, jos kiekvieną individą veikią skirtingai ir galbūt toji moteris, kuri paklausia pačios rašytojos, buvo teisi sakydama, kad galbūt E. Kostelo pernelyg silpna pakelti realumo ir kartu pripažinti žmonijos keliamo blogio grėsmės siaubą ir mastą.

Man asmeniškai mažiausiai patikęs knygos skyrius (pats trumpiausias) pavadinimu Erosas, kuris nagrinėja dieviškumo ir mirtingumo santykį, graikų ir romėnų dievų seksualines sueitis su mirtingaisiais. Erotizavimas literatūroje aptinkamas jau nuo Atikinės literatūros laikų ir turėjo tiek gyvenime, tiek literatūroje sudėtingų istorinių raidos etapų. Šioji knygos dalis labiau eseistiška, joje mažiausiai apčiuopiamas ir literatūriškai įprasminamas Elizabetos Kostelos gyvenimas. Autorius labiau susitelkia aiškinamuoju paskaitų principu. Nemenka tekstų dalių romane Elizabeta Kostelo yra panaudota iš paties autoriaus įvairių paskaitų, kuriuos jis adaptavo šiam romanui, tad suprantamas tam tikras nukrypimas, kadangi nenorėta praleisti erotikos temos kaip svarbios žmonijai ir literatūrai sudedamosios (prigimtinės?) dalies. „Potraukis ir atsitiktinumas, galingas duetas, tikrai pakankamai galingas sukurti kosmologijai: nuo atomų ir tų niekučių kvailais pavadinimais, iš kurių sudaryti atomai, iki Kentauro Alfos ir Kasiopėjos, iki begalinių juodų tolybių. Dievai ir mes bejėgiškai leidžiamės nešami atsitiktinumo vėjų, tačiau kartu turime trauką vieni prie kitų – ne tik B, C ir D, bet ir prie X, Y ir Z ir net prie Omegos (p.150-151).“

Paskutinis romano skyrius Prie vartų – pats netikėčiausias, nes jis išeina iš realistinio psichologinio romano plotmės ir iš esmės įkūnija literatūros mistifikavimą, gebėjimą kalbėti alegorijomis, kas apskritai būdinga J. M. Coetzee kūryboje: ar tai būtų jo romanas Barbarų belaukiant, ar Jėzaus vaikystė. Prie vartų – tai tam tikra kafkiškosios literatūros šedevrų Proceso ir Pilies perfrazuotos idėjos, kurios sako, kad literatūra visada turi ištakas ir tęstinumą. E. Kostelo stengiasi patekti pro vartus, o tie vartai, žinoma, yra tiesiausias kelias į Rojų, tačiau kad patektų, ji turi surašyti savo įsitikinimus. Kas gali būti lengviau rašytojai? Tačiau čia ji užstringa ir prasideda absurdiški teismus primenantys procesai, kada rašytoja turi įrodyti, iššokti aukščiau bambos ir pripažinti, kad ji, nors ir garsi rašytoja, visgi tėra kaip ir visi – mirtingas žmogus, tačiau viską ji stengiasi vertinti pagal senuosius šlovę užsitarnavusios rašytojos asmenybės konceptus. Tam tikra prasme, tai grumtynės su savimi, su sistema ir beprasmybe, sizifiškas darbas. „Aš esu rašytoja ir rašau tai, ką girdžiu. Aš esu sekretorė to, kas nematoma, viena iš daugelio per šimtmečius buvusių sekretorių. Toks mano pašaukimas: užrašinėti, kas diktuojama (p.159).“

Elizabeta Kostelo laikoma rašytojo J. M. Coetzee alter ego, kuri švysteli ir romane Lėtas žmogus ir lietuviškai neišverstame Gyvieji gyvūnai. Elizabeta Kostelo puikiai išreiškia paties autoriaus poziciją, kartais politinę, kartais komplikuotą literatūriškai, kartu tai alter ego, kuris leidžia įvairiais pjūviais pamatyti žmonių nesusikalbėjimo tragediją. Elizabeta Kostelo, mano suvokimu, yra vienas geriausių, brandžiausių J. M. Coetzee romanų, kuris turi puikią pasakojimo fabulą, aprėpia pačias filosofines gelmes, atskleidžia (kas autoriui dažnai labai gerai sekasi) tam tikras prieštaras, ir tų prieštarų formuojamus žmonių likimus. Romanas sako, kad gyvename vertiname taip, kokie yra šiandienos mūsų įsitikinimai, kurie, – Elizabetos Kostelos pavyzdys rodo, – gyvenimo laikui einant, pas žmogų keičiasi, tačiau tai nėra savo ankstesniųjų versijų išdavystė, tiesiog tokia žmogiškoji prigimtis – nuolat keistis, klysti, per klydimą plėstis. Šiaip ar taip nuostabios daugiabriaunės romano potekstės, kad ir kokios jos atrodo filosofiškai painios, kartais skambančios absurdiškai dėl susikalbėjimo problematikos, tačiau akivaizdu, kad viduje esame viena, nekintanti esmė, tačiau mūsų sukurtos laikinos šlovingos asmenybės (kaip kad E. Kostelo) per įsitikinimus nuolat keičiasi lėtoje gyvenimo eigoje. Nuostabus, aukščiausios prabos J. M. Coetzee romanas!

Jūsų Maištinga Siela