Eric
Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.
Sveiki,
skaitytojai,
„Serpantinai,
konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo,
kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems
veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš
tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys
visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis,
apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar,
kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo
balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus
spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji
nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos
keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę,
vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo
pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas
paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke,
šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių
ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius
duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais
padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“
Pradedu
šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas,
kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis
Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu
prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas
apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada
prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis,
vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis,
buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.
Viena
geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric
Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė
(pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią
prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete
daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur
užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net
18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui,
ir kaip rašytojui.
Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė
patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas
pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors
palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių
rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota,
o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms
laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje
autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą,
atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to
šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.
Knyga
prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių
pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo
nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo
kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir
hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po
Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo
imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir
baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir
invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų
finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę
Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas,
kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...
Autorius
tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip
vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus,
kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise
dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir
labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą
imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos
finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo
kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio
kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia
kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir
siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to
paties žmogaus.
Iš
tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą,
kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis
absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo
yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip
Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes
primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli
atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji
dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O,
tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai,
aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p.
92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio
klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis
Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu
draugu.
Eric Vuillard
Arba
koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu.
„Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas
skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis
su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į
niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų
laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu
išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai –
palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė
priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart.
Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.
Knyga
pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė
nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis
ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje
žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir
atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra
pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E.
Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas,
kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų
dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas,
jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir
kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus
taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“
Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis
nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude
gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš
naujo.
Žinoma,
šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis
ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir
socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio
skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba
aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos
tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš
plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas,
kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti
kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas,
negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus,
galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet
tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių
atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus
holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir
kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.
Retai
sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net
negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją
pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai
Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė
ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir
skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie
dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs,
ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes
baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių
šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras
pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“
Jūsų
Maištinga Siela
Aš čia noriu padėkoti dr. Ajayi už mano santykių išsaugojimą. Su vaikinu draugauju jau ketverius metus, jam 39 ir 32 metai. Mano vaikinas visada buvo toks rūpestingas ir meilus, jis supažindino mane su visais savo šeimos nariais ir draugais kaip savo sužadėtinę po to, kai mes susižadėjome prieš kelis mėnesius. Mes jau buvome nustatę savo vestuvių datą, kol mano svajonės staiga virto košmaru. Vos kelios savaitės iki mūsų vestuvių pasikeitė mano sužadėtinė, tiek, kiek jis pasakė, kad daugiau nebesidomi santykiais vien dėl to, kad buvo pavargęs nuo manęs, aš žinojau, kad tai įvyko dėl jo buvusios merginos, kuri maldavo jį atvykti Visą tą laiką atgal, bet jis sakė, kad nesiruošia patekti į jos spąstus, tačiau kai jis pasakė, kad viskas baigėsi, žinojau, kad ji yra priežastis. Visą naktį ir dieną verkiau, prašydamas grįžti, nes mes jau sutvarkėme savo vestuves, tačiau jis atsisakė, kol neišgirdau apie dr. Ajayi burtų žinovą, susisiekiau su juo ir jis man pasakė, ką daryti, kad jis ką nors išmes. burtai, o mano sužadėtinė grįš po 3 dienų. Po kelių dienų, kai pažadėjo dr. Ajayi, mano sužadėtinė buvo mano vietoje, maldaudama mane ant kelių, kad atleistų, kad gailisi ir nežino, kas jį užklupo ... Ačiū dr. Ajayi už mano santykių išsaugojimą, mes susituokėme prieš kelias dienas. Jei jums reikia rašybos raštvedžio bet kokiam rašybos darbui, susisiekite su galingu dvasiniu žmogumi dr. Ajayi, adresu Viber / Whtasapp: +2347084887094 arba el. paštu: drajayi1990@gmail.com
AtsakytiPanaikinti