Sveiki,
Šiandien mirė žymi Lietuvoje
kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane
pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje
galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų,
kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.
Britai jau turi vakciną ir pamažu
pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų
pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago
receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog
gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“
šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis
tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk
mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės.
Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.
Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo,
žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško
grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau
pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu
brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų
fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose
filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų,
kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau
pasaulio planai kiek kitokie.
Likimo ironija, iš gruodžio 10 į
gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau
ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais
gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame
pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau
pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus
langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių
veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką
gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog
siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena,
perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą:
žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar
tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai
atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.
Štai ką regiu antraštėse, nuo
pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu
valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu
teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau –
panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi
po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia
papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas...
Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku
bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol
kas.
Prisimenu filmą „Pavasaris,
vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris
prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą,
kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius
gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis
dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai
koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama,
gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas
dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos
stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma
visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką.
Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau
šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį:
gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda.
Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą