Sveiki,
skaitytojai,
Jau labai seniai planavau
pažiūrėti animaciniu šedevru laikomą filmą „Jūsų Vincentas“ (angl. Loving
Vincent) (2017), kurį galėjote išvysti ne tik per „Kino pavasarį“, bet ir
televiziją. Animacinis filmas apie vieną garsiausių visų laikų tapytoją Vincentą
van Gogą. Pernai matytas vaidybinis biografinis filmas „Prie amžinybės vartų“
(2018) iš tikrųjų sužavėjo savo kitoniška ir tapybiško filmo tekstūra, leido
žavėtis aktoriumi Willem Dafoe atliekamu van Gogo vaidmeniu. Šis animacinis
filmas tarsi pratęsė vaidybinį filmą, pasakotojas kalba jau po van Gogo
mirties: kas nutiko toliau, kaip klostėsi van Gogo reputacija?
Neišvengsiu tų reklaminių
antraščių, nes jos šįkart nepaprastai svarbios: filmas nutapytas daugiau nei
100 dailininkų van Gogo paveikslų stiliaus maniera. Tai iš tikrųjų įspūdingas
darbas, kurio, kaip teigiama, istorijoje dar nebuvo. Neįsivaizduoju, kaip tokį
filmą kūrė ir kiek reikėjo resursų, manau, viskam papasakoti reiktų atskiro dokumentinio
filmo... Visgi šis animacinis filmas gana greitai įtraukė, nors maniau, kad
pasimesiu tų spalvų ir tapymo stebėsenoje, tačiau greitai pati istorija įtraukė
į pasakojimą, kad nepajutau žiūrįs tapytą animaciją. Priešingai – detektyvinė linija
leido tarsi įsijausti į „Midsomerio žmogžudysčių“ bylą ir patikėti, kad
veikėjai iš tikrųjų gyvi. Retai kada suaugusiems skirti filmai taip gyvai ir
natūraliai atsiveria, nors raiškos priemonės ir būdai itin dekoratyvūs ir
dirbtini.
Esminis filme keliamas klausimas:
ar galėjo van Gogas pats nusišauti į pilvą? Jeigu į pilvą, tai kodėl ne į
galvą? Jeigu jis jautėsi gerai ir sveikas, kodėl nusprendė nusižudyti? Ilgą laiką
kentęs patyčias, niekinamas vaikų, globojamas jo menu susižavėjusiu daktaru,
manding, filmas naujomis detektyvinėmis spalvomis bando iš naujo sudominti van
Gogo asmenybe, jį iš naujo mistifikuoti. Jeigu „Prie amžinybės vartų“ mes
regėjome kiek kuoktelėjusį, regėjimų ir misterijų ištiktą van Gogą, kuris iš
savo beprotybės ir sėmėsi kūrybinės energijos, tai šiame filme mes jį matome
kaip nusikaltėlį ir auką vienu metu. Tiriamaisiais pokalbiais grįstas
pasakojimas – tai paminklas van Gogo tapybos vizionieriškumui, postmodernistinio
meno pradžios įprasminimui. Tai filmas, kuris turi dvasią, kuris atranda
pusiausvyrą tarp tikrovės ir dekoratyvios imitacijos – taip, kaip atrado ir van
Gogas.
Mano įvertinimas:
8/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą