Sveiki skaitytojai,
Pradedu
„Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo
sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“.
Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas
„Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais.
Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir
pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.
Filmas
pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas
dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme,
žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį:
charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko
voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą,
gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius
vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų
įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks
įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį
pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali
atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami
žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.
Iš kitos
pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į
prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su
gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi
jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters
pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman
tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis,
pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities
senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali
būti tik ilgas vėžinis susirgimas.
Visgi
šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu
apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje
įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo
tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su
panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias
atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą:
kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta
slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?
Labai
man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos,
rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes
dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios
pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo
perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo
gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.
Mano įvertinimas:
9.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.3
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą