Sveiki,
Šią vasarą kaip niekada
žiūriu mažai filmų. Tiesiog nesinori, nes po 10 minučių, paniręs į jau esančias
klišes ir banalybes, išjungiu vaizdą, nes... gaila laiko vidutiniams filmams. Visgi
šįkart sukandau dantis ir pažiūrėjau nuotaikingą ir neblogai kino kritikų
įvertintą nuotykių dramą „Riešutų sviesto erelis“ (angl. The Peanut
Butter Falcon) (2019), kuris pasakoja apie Dauno sindromą turintį vyruką
Zaką. Šis dėl savo kitoniškumo paliktas šeimos senolių pensionate, tačiau
pabėga ir susidraugauja su brutalios išvaizdos žveju Taileriu. Zakas atstoja
Taileriui mirusį brolį, jie leidžiasi po pietines JAV pelkes ir vandenis
kelionėn, bėga nuo vietos agresyvių žvejų, tačiau Zako jau ieško pensionato
slaugė Eleonora...
Štai toks paprastas siužetas,
kuris paremtas vasariškais nuotykiais ir jau ne kartą kine matytais triukais
perteikiamos gyvenimiškos tiesos. Iš tikrųjų filmas remiasi pagrindinio veikėjo
Zako kitoniškumu: nevykėliu ir atsilikėliu nuolat vadinamas Zakas iš tikrųjų peržengia
tam tikrą standartų ir jam lipdomų etikečių ribą ir geba susirasti tikrą
draugą. Filmas sako, kad Dauno sindromas dar nėra gyvenimo nurašymo priežastis,
o džiaugtis geba kiekvienas, jeigu tik individas patenka į jam malonią ir
draugišką aplinką. Paprastos tiesos. Čia prisiminiau puikų ispanų filmą apie tos
pačios diagnozės veikėją „Aš taip pat“ (ispan. Yo tambien) (2009), kuris
geba save realizuoti „normaliųjų“ pasaulyje.
Atostogomis ir vasara
dvelkianti kino juosta iš tikrųjų yra pozityvaus kino pavyzdys, kurį iš dalies
gali žiūrėti net paaugliai. Kai kada, žinoma, erzino tas dalykiškas pamokslaujantis
tonas, dialogai suliteratūrinti, veikėjai ima neretai šnekėti sentencijomis lyg
kokie filosofai ir staiga filmas ima stabarėti, netenka tikroviškumo. Tačiau akivaizdu,
jog šio filmo idėja ir nėra atkartoti tikrovės, jis mums perteikia tikrovės
patobulintą variantą, bando įkvėpti ir vienas iš svarbiausių įkvėpimo dalykų
yra aplinka, kurioje vyksta šis pasakojimas: egzotiški Luizianos regiono
pelkynai, upės vandenys, rankomis pasigamintas plaustas ir toji savęs atradimo
ir kito priėmimo gana robinzoniškoje aplinkoje žmogiškumą vaizduojantis balanso
miksas, kuris galiausiai atmosferiškai įtraukia. Supranti, kad iš dalies žiūri
atsikartojančių klišinių pamokslų kratinį, bet tame randasi 1990-ųjų kine
dominavusios paprastos pamokymo razinos, kažin kokia užkrečiama nostalgiška
kino dvasia. Filme pasirodo tokios mega kino žvaigždės kaip Shia LaBeauf ir
Dakota Johnson – abu juos labai mėgstu ir vėl smagu juos pamatyti vis kitokiame
amplua. Sakyčiau, filmas daugeliui išties patiks, ypač tiems, kurie kine ieško
įkvėpimo, vasaros spalvų, pozityvios draugystės pavyzdžių ir tiki, kad
kiekvienas, nepriklausomai nuo to, koks gimė, turi teisę į pripažinimą ir
svajones.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą