Filmas: "Kopa" / "Dune"

 

Sveiki,

 

Pamenu, kai buvau vaikas ir paauglys, su nekantrumu laukdavau didžiųjų ekranų naujienų: kada parodys tą didįjį kiną per Velykas ar Kalėdas? Dažniausiai rodydavo senienas ir reikdavo laukti mažiausiai keletą metų, kad pamatytum naujausią prabangų Holdivudo perlą. Pastarąjį dešimtmetį šį „didįjį“ kiną perėmė Marvel serijos filmai bei kiti dideli kino projektai, susieti smarkiai su komikso žanro ekranizacijomis. Nuslūgus „Hario Poterio“ bei „Saulėlydžio“ sagai, šiek tiek atsigavome ir lyg laukėme, ką pasiūlys Holivudas... Šiemet kaip vieną įspūdingiausių ir ambicingiausių kino projektų buvo pristatytas filmas „Kopa“ (angl. Dune) (2021), kurį apsiėmė kurti, mano galva, tikrai talentingas ir įdomus režisierius Denis Villeneuve, žinomas iš „Moteris, kuri dainuoja“ (2010), „Kaliniai“ (2013), „Atvykimas“ (2016) bei kitų sėkmingų ir įsimintinų kino projektų. Filmas „Kopa“ sukurtas pagal įspūdingos apimties fantastinį romaną tuo pačiu pavadinimu, kurį parašė Frank Herbert, o lietuviškai neseniai išleido leidykla „Kitos knygos“.

 

Koks didžiulis nusivylimas apėmė mane žiūrint nuo pat pradžių. Kvapą gniaužiantys ir didingi vaizdai, ilgas ir lėtas epinis pasakojimas tiesiog prasmego smėlyje. Puikiai žinomi aktoriai tikriausiai buvo laimingi gavę šiuos vaidmenis, tačiau kokie jie atrodė nuobodūs ir neįdomūs. Sunku ką pasakyti apie patį literatūros kūrinį, nes jis parašytas gana seniai, dar prieš „Žvaigždžių karų“ epopėją kine ir yra sulaukęs senesnės ekranizacijos, tačiau naujausią versiją žiūrėjau per kančias. Turinio tuštuma nustelbė bet kokius mano lūkesčius, todėl atrodė, kad žiūrėjau iš tikrųjų gerai surežisuotą, didiesiems ekranams pritaikytą filmą, kuris turi vidinę savo logiką, bet, kadangi filmas labai lėtų apsukų, turėjau laiko paanalizuoti jo turinį. Labiausiai stringa pompastiški, dirbtinai sukonstruoti literatūriniai dialogai, iš kurių tvoskia kapais – viskas absoliučiai mechaniška, negyva. Tėvo, motinos ir sūnaus santykiai – kas per ateities vizija? Visur regėjau, kad moteris yra gimdytojos ir pasiaukojančios tarnaitės, o vyrai valdo ir kuria karus bei atlieka seną gerą „tikro vyro“ vaidmenis visuomenėje, kas absoliučiai prieštarauja mūsų visuomenės ateities vizijai, kai einame link lygių teisių ir t. t. Šis visuomenės modelis labai jau matytas kituose filmuose. Atrodo, kad vėlei žiūriu kažkokį „Žvaigždžių karų“ seriją, sumišusią su „Pamišusio Makso“ paskutiniąja dalimi bei „Sostų karų“ žudymo efektais t. y. antraeiliai veikėjai, nesvarbu, ar jie dori ar niekšai, jiems visiems lemta anksčiau ar vėliau mirti. Dvelkė ir „Absoliutaus blogio“ žudymo kambarėliais, tačiau buvo aišku, kad tikrai nemirs Timothée Chalamet kuriamas personažas...

 

Filmo medžiaga absoliučiai nuspėjama ir nuobodi. Filmo idėja pagrįsta senomis, jau iki kaulo nugremžtomis gėrio ir blogio kovomis, kuriose pagrindinis veikėjas yra „tas vienintelis“, kuriam lemta įvykdyti misiją ir visus išgelbėti, atrodo, tiesą sakant, žiūrovui maitinama obuolių tyrelė kūdikiams, kuriuos pamažu norima atpratinti nuo žindymo, tačiau nežino, kas yra geras ir originalus scenarijus. Galiu klysti, gal ir ekranizacija labai gera, o literatūrinis fantastinis šedevras iš tikrųjų yra ankstyvojo periodo geras kūrinys, tačiau būsiu pernelyg išlepintas įmantresniais scenarijais. Kiek žinau, bus kuriama antroji šios serijos dalis, tačiau kažin, ar žiūrėsiu, nes vien jau šis pustrečios valandos milžinas erzino savo nuosekliai atpažįstamais mirčių algoritmais bei vienkrypčiais užprogramuoto robotiškojo mąstymo veikėjais, kad likus 20 minučių iki seanso pabaigos, gerbdamas save ir savo laiką, atsistojau ir išėjau iš kino salės.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela