Sveiki,
Daug gerų, legendinių,
vidutinių ir visai prastų kino režisierių buvo vienaip ar kitaip prisilietę
prie anglų dramaturgo V. Šekspyro dramų. Tai tikriausiai labiausiai kada nors
ekranizuotas dramaturgas kino istorijoje, todėl kaskart imti ir „padaryti“ iš
jo medžiagos ką nors kitokio yra gana rizikinga, nes daugelis vakariečių
žiūrovų, kurie puikiai pažįsta ne tik medžiagą, bet ir buvusias ekranizacijas,
žiūri gana pretenzingai į bet kokį novatorišką Šekspyro pateikimą. Sakyčiau,
viena sėkmingiausių režisierių, kuri „atnešė“ sumodernintą Šekspyrą į didįjį
kiną buvo Julie Taymor. Kada paskutinįkart mačiau „Makbeto“ ekranizaciją? Tikriausiai
Justin Kurzelo ekranizacijos variantą su Marion Cotillard ir Michael
Fassbender, pastarasis filmas buvo itin vizualus, tarsi stebuklinė siaubo
pasaka. Naujausią ekranizaciją siūlo Joel Coen, kuris tikriausiai pavargęs su
broliu dirbti prie komedijų, nusprendė išbandyti ir perteikti savo „Makbeto
tragedija“ (angl. The Tragedy of Macbeth} (2021) viziją.
Daugeliui filmas, manau,
patiks nuo pat pirmųjų kadrų (turiu galvoje, ne komercinio kino žiūrovą). Režisierius
vėl renkasi pastaruoju metu itin kine madingą retro spalvų spektrą, kurdamas
viduramžių baugią rūmų intrigų atmosferą. Ši versija gerokai skiriasi savo
raiška nuo matyto J. Kurzelo versijos. Makbetas nužudo karalių, užima jo vietą,
o jį pakursčiusi žmona pamažu išprotėja. Filme laikomasi tradicinio V. Šekspyro
medžiagos, net veikėjai kalba poetizuota literatūrine kalba, lyg vaidintų
teatro scenoje. Režisierius nesistengia perteikti pilies ir viduramžių įprastą
kine vaizdinį, jis renkasi scenas statyti lokaliose menėse tarsi teatrui
suręstose specialiose statiškose scenose, o dinamiką atperka besikeičiančios
veikėjų intencijos, nuotaikos, veido išraiškos – čia juoda-balta spalvos itin
tinka, o poroje esantys Denzel Washington ir Frances McDormand (ypač ji!) labai
tiko šiems vaidmenims, nepaisant to, kad galbūt pagal Šekspyro dramą veikėjai
turėjo lyg ir būti perpus jaunesni.
Tam tikrų istorinių
neatitikimų visgi yra nemažai. Režisierius absoliučiai laikosi naujos Holivudo
nuostatos, kad norint gauti „Oskaro“ nominaciją, filme pagal aktorių kastingą
negali būti vien baltaodžiai ar be homoseksualių aktorių. Viduramžiuose neįmanomi
dalyką (turiu galvoje, juodaodžius veikėjus), šiandien ganėtinai tradiciškai
perteiktame „Makbete“ gali vaidinti tiek azijiečiai, tiek afroamerikiečiai,
tiek kitos rasės žmonės, ir tai neturi nieko bendra su medžiaga, tarsi aktoriaus
gymis yra atribotas nuo istorinės tiesos. Apie tai nemažai kalbėjo ir istorinių
romanų rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Ar tai gerai? Aš nežinau, bet retkarčiais
dėl tos perdėtos diskriminacijos baimės nuvažiuojame iš kelio į takelį.
Nepaisant to, šis filmas telkiasi į meniškumo pusę, teatro mizanscenų
integracija ir panaudojimas šiame kine tampa raiškos paraku. Nežinau, kaip
kitiems, bet kol žiūrėjau šį filmą, visąlaik galvojau apie Ingmat Bergman filmą
„Septintasis ženklas“ (1957), kuris savo raiška ir dvasia smelkiasi į šį „Makbeto“
variantą.
Visgi filmas užsibaigia
taip, kaip ir Šekspyro drama: valdžios ir pripažinimo godulys veda prie
pamišimo ir tragiškos gyvenimo baigties. Žiūrėjau, ir galvojau, kad su šiuo
filmu viskas gerai: kaip gražu, kaip vizualu, kaip išraiškinga, tačiau
neaptikau (gal ir nereikėjo ieškoti) aktualizacijos su šiais laikais aliuzijų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą