Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Benedikto slenksčiai"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Benedikto slenksčiai“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei 13 metų pirmąkart perskaičiau žymios lietuvių rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės (g. 1976) romaną Benedikto slenksčiai, net negalvojau, kad po daugel metų skaitysiu antrąkart. Išsitraukiau iš namų bibliotekos knygą, kurios lapai jau gerokai pageltę ir beskaitydamas prisiminiau kur kas jaunesnį save, anuomet skaitantį tuos pačius puslapius. Galima sakyti, paraleliai perbėgau per tuos 13 metų ir savo asmeninius slenksčius. Anuomet Černiauskaitės proza atrodė trapi, gili, tradicinė. Ilgą laiką sekiau jos kūrybos kelią ir tikriausiai paskutinis jos suskaitytas kūrinys buvo mažytis romanas Šulinys. Tiesą sakant, praėjus tiek metų, šioji knyga, kurią galima priskirti jaunimo literatūrai, manau, iki šiol tinka ir suaugusiems.

 

Istorija pasakoja apie šešiametį Benuką, kurį vieną gražią vasaros dieną mama palieka kaime pas tėvą, pamelavusi, kad nuėjus jam vienam prie svetimo namo bus padovanotas dviratis. Šitaip Beno mama Valerija atsikrato sūnaus ir grįžta gyventi į miestą savo nedoro gyvenimo. Pasimetęs tėvas Simonas dar bando sugrąžinti vaiką moteriai, bet jos ant plento nebesutinka, todėl vaikas lieka kaime su tėvu... Toliau skaitytojui atsiveria įvairūs augančio Beno gyvenimo etapai, sudėtingi ir jautrūs jauno žmogaus, kuriam trūko motinos meilės, gyvenimo epizodai. Kartą numynęs su dviračiu iki miesto jis pro langą iš lauko pamato savo motiną su pusnuogiu nepažįstamu vyru ir suvokia, kad motina jį paliko „kaip šunytį“, tad grįžęs pas tėvą supranta, kad nuo šiol jis yra jo gyvenimo paguodos ramstis...

 

Visi kiti likę knygoje pavaizduoti įvykiai skirti iš paauglio į jaunuolius tampančiam Benui, kai šis mokosi muzikos mokykloje smuiko griežimo. Kelionės į Vilnių, gyvenimas tarp bendraamžių bendrabutyje, santykiai su kambariokais, erotika ir seksas su gerokai vyresne kioskininke Sveta, muštynės ir blėstantys prisiminimai apie motiną brandina Beno kiek stačiokišką asmenybę. Iš vienos pusės jis jautrus, nes atsidavęs muzikai, geba gerai griežti, niekam beveik nesipasakoja apie savo šeimą, o iš kitos – jis kaimietiškai tiesmukas, nebijo atsikirsti, o reikalui esant paleisti kumščius. Benas tipinis sovietinių laikų pabaigos vyriokas, kuris slepia savo jautrumą po agresyvoka laikysena ir atžagaria bendravimo maniera.

 

Knygos struktūrą sudaro penki skyriai, kurie pavadinti slenksčiais. L. S. Černiauskaitė laikosi tradicinės epinės pasakojimo struktūros. Chronologine laiko seka pasakotojas „augina“ mums Beną, atskleisdamas jo klystkelius, atradimus ir svarbiausius patyrimus. Kiekvienas knygoje esantis slenkstis yra ryški patirties riba, kuri suteikia pagrindiniam veikėjui esminį pokytį. Toks slenksčių nuoseklumas nestebina, autorės proza artima ir panaši į Broniaus Radzevičiaus momentalų Priešaušrių vieškeliai, kurio, beje, ištrauka apie žmogų guodžiantį kaimišką kraštovaizdį ištrauka ir yra cituojama knygos įžangoje. Kaip veikėjas B. Radzevičiaus romane paguodą ir ramybę rasdavo iš miesto grįžęs į kaimišką aplinką, taip ir Benui kaskart atslūgsta širdis, kai jis, išlipęs prie namų plento, pamato savo apvalainas kalvas, tėvo išmintą takelį.

 

Galvojant apie Benedikto slenksčių modernumą, manau, jame jo nelabai rasite, autorės proza remiasi XX amžiaus lietuvių literatūros klasika. Atpažinti teksto kitoniškumą ir išskirtinumą leidžia trapumu ir jautrumu hiperbolizuotas Černiauskaitės sakinys. Kiekvieną Beno veiksmą lydi juslinis pasakotojo reflektavimas, neišvengiamai teikiantis iš vienos pusės grožinio teksto estetiškumą, skambumą, o iš kitos pusės gal kiek įkyriai besikartojančios ir jau numanomos jausminės refleksijos, kurios mažiau jautriems skaitytojams galbūt gali sukelti klampaus mintijimo ir sentimentalumo įspūdį ar net primygtiną norą paaiškinti ir pateisinti veikėją. Tačiau akivaizdu, kad tai esminis L. S. Černiauskaitės kūrybos bruožas – išgauti subtiliai jautrų sakinį, rezonuojantį veikėjo dvasinį matmenį.

 

Nepaisant akivaizdaus teksto estetikos, knygoje gaustu brutalių vaizdavimo scenų, kurie perteikia vyruko gyvenimą. Augantis žmogus tyrinėja savo ir moterų, merginų kūnus. Knygoje gausu erotinių scenų, netgi visai pornografinių klišių, kai krūtys įvardijamos kaip melionai ir patrankos sviediniai. Sekso scenų aprašinėjimai rezonuoja su po to pateiktomis potyrių refleksijomis. „Jos krūtų rieduliai nusitaikė į Beną lyg viduramžių patrankos, jis atsitrenkė į juos pasiduodamas be kovos ir sudrebėjo. <...> Užmiršusi arbatą ji apžiojo Beno lūpas, pravėrė mėtinėmis cigaretėmis ir degtine kvepiančią burną, įsileido liežuvį, atsiliepdama į jo nyrius liežuvio galiuku (p. 62).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Kaip žinia, Benedikto slenksčiai gali tapti nebloga lytinio švietimo literatūriniu pavyzdžiu, nes erotika derinama su Beno asmenybės augimo analize. Tyrinėjantiems jaunuoliams savo kūną ši knyga gali būti atrama ir netgi, sakyčiau, aktuali skaitytinų knygų lauke, juolab kad knyga įtraukta į rekomenduotinų literatūros skaitinių sąrašą devintokams, kuriems, sakykime, laisvo interneto eroje, literatūros erotika tebus tik žibutės ir ramunėlės prieš tuos matytus filmuotus vaizdinius internete.

 

Analizuojant Beno paveikslą, akivaizdu, kad autorė pasitelkia taip pat klasikinį veikėjo kūrimo būdą t. y. suteikia jam kokį nors gebėjimą, kuris guostų sunkių išbandymų metu. Benas muzikantas. Turi klausą, geba gerai griežti, mokyklos direktorė svajoja, kad jis dalyvaus tarptautiniame konkurse, tačiau Benui svarbus augimas, gyvenimas čia ir dabar, todėl atsako direktorei: „Tik tų mėnesių aš neiššvaistyčiau. Gyvenimas nėra vien tik muzika, tamsta direktore (p. 155).“ Ir jo žodžiais tikėti neįmanoma. Dėl savo tiesmukumo jis įsivelia į nemalonumus. Vienas ryškiausių įvykių – pažįstamo Vasilijaus nužudymas ir melagingas liudijimas teisme, kuris galutinai pakeičia Beno sampratą ne tik apie teisingumą bei sąžiningumą, bet ir apie gyvenimą ir mirtį. Netrukus jis sužino apie sunkią tėvo ligą ir antrąkart susiduria su mirtimi. Galiausiai susidaro įspūdis, kad Benas tiesiog „apsėstas“ problemomis ir muzika kaip tikrasis tikslas tolsta, slysta jam iš rankų, tačiau tai tikriausiai patyrė kiekvienas šį laikotarpį perėjęs žmogus, kada gyvenimiškos aplinkybės bei įsipareigojimai kitiems sugriauna planus ir svajones.

 

Reiktų užsiminti ir apie keistus Beno ir mylimosios Vegos santykius, kurie knygoje atskleisti išties puikiai. Vega – manipuliatorė, kuri trokšta nuolatos būti auka, o kai jai nepavyksta, tampa irzli ir ūmi. Visgi Benas lieka su ja, nors ir kenčia jos nepastovumą. Knygoje įtaigiai perteiktas seksas po apsiskaldymo antausiais man priminė tas dešimto dešimtmečio meksikiečių muilų operas, bet autorė palieka vietos ir fantazijai: gal iš tikrųjų Benui patinka dramatiškos moterys, o Vegai sadistinis abejingumas, kuris ją palaužia ir auklėja nuolankumo? Be šių santykių knygoje apčiuopiamas svarbus tas tylus tėvo ir sūnaus ryšys, pagrįstas ne žodžiais, o veiksmais. Sūnus parveža cigarečių iš miesto, o tėvas kaskart vis mažai šnekantis rūko balkone – ir tai yra Beno namai, šitaip jis suvokia kiek melancholišką, verbališkai neišartikuliuotą meilę vienas kitam būvimu šalia vienas kito, rūpinimusi. „Vieną dieną jis staiga pastebėjo, kad mąsto apie tėvą ne tik kaip apie sau lygų, bet ir prisiimdamas atsakomybę už jo amžių, sveikatą, už vienišą kiūtojimą slėnyje (p. 159).“

 

Benedikto slenksčiai skaidri sovietinėje atmosferoje perteikta augančio jaunuolio esminiai gyvenimo štrichai. Istorija perteikta pagavia, skambia prozos kalba, tipiniais ir kiek nuspėjamais charakterio štrichais. Autorei pavyko atskleisti Beno vidinį ir išorinį pasaulius, jų sąveikas, kurios formuoja jaunuolio asmenybės tapsmą. Knygoje gausu laikmečio detalių (bendrabučio gyvenimas, Kalėdos, maistas, cigaretės, alkoholis, dviratis, siuvamoji mašina, jurginai...). Knyga apie tai, kaip mes tikriausiai visi mėtyti ir vėtyti galiausiai kuriame braudamiesi pečiais vieni per kitus sau vietą po saule.

 

Jūsų Maištinga Siela