Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela