Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela