J.
M. Coetzee. „Fo“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.
Sveiki,
skaitytojai,
„Bet
kai pamatysi mane prie pono Fo stalo vedžiojančią plunksna raides, įsivaizduok,
kad kiekviena raidė yra akmuo, popieriaus lapas – sala, o aš mėtau tuos akmenis
po salą, ir kai darbas bus baigtas, šeimininkas liks nepatenkintas (ar Kruzas
kada nors buvo patenkintas tavo triūsu?) ir teks man iš naujo juos rinkti
(vaizdžiai tariant, išbraukti, kas parašyta) ir išdėstyti kitokia tvarka, ir
taip be galo be krašto, kiekvieną dieną; ir visa tai todėl, kad ponas Fo pabėgo
nuo savo skolų. Kartais man atrodo, kad aš tapau verge (p. 87).“
Neslėpsiu
džiaugsmo, kad leidykla Sofoklis ir toliau nuosekliai leidžia iš Pietų Afrikos
kilusio ir jau daug metų Australijoje gyvenančio nobelisto J. M. Coetzee (g.
1940) literatūrą. Naujausias jo romanas Fo (angl. Foe)
originalo kalba pasirodė 1987 m. ir sulaukė puikių literatūros skaitytojų ir
kritikų vertinimų. Rašytojas šįkart pertransformuoja Danielio Defoe (iš jo
pavardės nuotrupos ir sukurtas romano pavadinimas) nuotykių kultinį romaną Robinzonas
Kruzas (1719).
Kaip
jau įprasta J. M. Coetzee stiliui, taip ir šiame romane naudojama daug
neapibrėžtų alegorinių pasakojimo būdų, kurie iš vienos pusės atrodo sąlygiškai
komiškai absurdiški, iš kitos pusės sukelia tikrą prieštaringų prasmių
daugiaplaniškumą. Iš Europos į Naująjį Pasaulį savo dukters ieškoti išplaukia
Suzana Barton. Po kelerių metų neradusi atžalos ji grįžta į Europą, tačiau
pakeliui laive kyla maištas. Sukilėliai nužudo laivo kapitoną, o jo meilužę
Suzaną Barton įsodina į valtį su kapitono lavonu ir paleidžia į vandenyną, kol
moteris galiausiai atsiduria negyvenamoje saloje, kurioje ji sutinka jau daug
metų čia gyvenantį Robinzoną Kruzą ir jo nuolankų vergą Penktadienį.
Atsidūrusi
saloje Suzana bando užmegzti ryšį su asketiškuoju Kruzu, tačiau susikalbėti sunku,
ilgi metai praleisti saloje pakeitė vyrą. Suzaną be Kruzo labiau domina
juodaodis vergas Penktadienis, kuris saloje atsidūrė kartu su Kruzu.
Nuolankiajam išpjautas liežuvis, todėl jis žino tik jam būtiniausias Kruzo
duodamas komandas, o tai nepaprastai trikdo pačią veikėją, nes ji taip trokšta
sužinoti Penktadienio asmeninę istoriją, jog parsigabenusi jį į Angliją bando
išsiųsti laivu į Afriką. Faktas labai absurdiškas, nes Suzana įtikėjusi, jog
pats Penktadienis pirštu parodys laivo kapitonui, kur sustoti ir jį išleisti,
nes Penktadienis turi, anot jos, turėti intuiciją, kur jo tikrieji namai. „Kai
ateis laikas, esu tikra, jis žinos <...>. Gimtųjų namų jausmas niekada
neapgauna (p. 110).“
Suzana
sukuria ne vieną teoriją, viena iš jų, kad Kruzas pats išpjovė Penktadieniui
liežuvį ir pavertė savo vergu, tad ji niekaip negali suprasti, kodėl Kruzui
taip brangi toji asketiška negyvenama sala, kodėl jis nepalieka savo asmeninės
istorijos liudijimų, nepiešia savo dienoraščio užrašų ant uolos, nebando
išmokyti Penktadienio naujų žodžių, kad galėtų pratęsti civilizuotą pasaulį ir taip
perduoti toms kartoms, kurios čia atplauks ir pamatys kadaise gyvenusius
žmones. Kruzas atrodo pernelyg primityvus, jis tiesiog mėgaujasi dienomis ir
dažniausiai mąsliai tyli, o susirgdamas karštine pasveiksta pats, tačiau vos
tik jis patenka į laivą, miršta nuo tos pačios ligos. Autorius tarsi ryškina
žmogaus skirtingas sąlygas, kuriose veriasi skirtinga žmogaus prigimtis. Vieniems
gamta ir askezė yra tai, kas palaiko ilgus metus gyvybę, o civilizuotas
pasaulis gali pražudyti akimirksniu. Suzana neabejotinai atstovauja civilizacijai,
todėl mano, kad ir Kruzui reikia to paties, ko ir jai.
Suzanai
Barton Anglijoje stengiasi Danieliui Defoe, kurį vadina ponu Fo, perduoti savo,
Penktadienio ir Kruzo salos istoriją, jai tai taip svarbu, nes pats Kruzas
tokio „įsiamžinimo“ neturėjo ir nieko, išskyrus keistus iš akmenų padarytus
sutvirtinimus saloje, nepaliko. Tiesa, Suzana rašo ponui Fo laiškus, tačiau
rašytojas pabėga iš savo namų nuo antstolių, kol galiausiai pati Barton uzurpuoja
su Penktadieniu jo namus ir išparduoda likusį turtą, kad galėtų išsilaikyti. Iš
vienos pusės Suzana tik beturtė pasileidėlė vagilė, iš kitos – ji rūpinasi
Penktadieniu ir geidžia jo asmeninės istorijos, negali jo palikti. Atsiradusi prie
durų slenksčio jos duktė bando užmegzti ryšį, tačiau Barton įtikėjusi, jog
dukrą jau seniai prarado ir toji mergužėlė apsišaukėlė, siųsta paties Fo...
Šis
trumputis romanas talpina neįtikėtinai daug prasmių, kurios poetiškai jungiasi
į prieštaringą Suzanos paveikslą ir Robinzono Kruzo istorijos kūrybos
užkulisius. Autorius tarsi bando anų laikų literatūroje rasti pasislėpusios
moters įtaką kūrėjui. Kas toji Suzana Barton iki galo taip ar neaišku. Romano pradžioje
ji be jokios abejonės perteikta kaip gyva moteris, patyrusi kelerių metų gyvenimą
su Kruzu negyvenamoje saloje, tačiau grįžusi į Angliją ji tampa „neapčiuopiama“.
Iš vienos pusės ji valkatėlė idealistė, neabejotinai pakrikusi dėl saloje
patirtų traumų ir askezės, iš kitos pusės, ar tikrai toji Suzana Barton
egzistuoja, ar ji tik nėra paties Danielio Defoe įsivaizduojama mūzą, išgirsta
tolima istorija apie išgelbėtą moterį saloje, kurios balsą ir likimą, rašydamas
Robinzoną Kruzą dėl lyčių stereotipų ir įtikinamumo visiškai nutildė?
Paradoksas, kad pats J. M. Coetzee romaną pavadino ne pagrindinės pasakotojos
ir personažės Suzana Barton pavadinimu, o vyro rašytojo asmenvardžiu, tarsi
imituodamas uždarą moters kūrėjos pasaulį po vyrų galios pasauliu.
„Pasitaiko,
kad geranoriškumas mane apleidžia ir aš vartoju žodžius vien todėl, kad tai
trumpiausias kelias priversti jį daryti, ką aš noriu. Tokiomis valandėlėmis
suprantu, kodėl Kruzas nusprendė verčiau nežadinti jo nebylystės. Kitaip tariant,
suprantu, kaip tampama vergų pirkliu. Ar po tokio prisipažinimo galvosite apie
mane blogiau? (p. 60-61).“ Kadangi istorija mus nukelia į XVIII
amžiaus pradžią, kada laivais per Atlantą buvo plukdomi iš Afrikos vergai,
kartu Fo romanas tampa ir pasakojimu apie galios politiką. Iš vienos
pusės tai baltaodžių ir juodaodžių (Kruzo prieš Penktadienio) istorija, kurią
Barton bando perimti, suvokdama, jog Penktadienis toks pat žmogus kaip visi
likusieji, tačiau pati perima imperialistinės kolonizacijos valdančiųjų
poziciją ir trokšta įsakinėti, valdyti, prakalbinti ir priversti Penktadienį
paklusti jai, kaip tokią galią kažkada turėjo Kruzas. Kitą vertus paraleliai
ryškinama moters kūrėjos ir vyro kūrėjo statusas anų dienų tikrovėje. Barton
suvokia, kad jos istorijos niekas neišgirs, nes ji moteris, todėl savo salos patirtis
patiki Danieliui Defoe, kuris kaip vyras gali būti išgirstas plačiosios
visuomenės.
Romane
ne kartą kalbama apie žmogėdros sąvoką. Kruzui žmogėdros yra Brazilijoje
pasilikę vietos gyventojai, kurių jis taip bijo, kad net salą laiko ne
prakeiksmu ar tremties vieta, o išsigelbėjimu nuo žmogėdrų. Kitą vertus, J. M.
Coetzee kaip visada sąvokų prasmes pateikia priešindamas reikšmes. Kas iš
tikrųjų yra tos žmogėdros? Ar kartais ne pats Kruzas, kuris galimai išpjovė
Penktadieniui liežuvį, buvo vergų pirklys ir slėpėsi nuo savo socialinių
aplinkybių, kitaip sakant, nuo savo žmogėdros veido? O gal tai pati Suzana
Barton, visi anglai, kurie su kitais elgiasi nežmoniškai pajungdami
silpnesniuosius savo poreikiams tenkinti? Autorius sugeba romane šias pozicijas
taip subtiliai perteikti, slėpdamas bet kokius pasakotojos vertinimo rudimentus.
„Penktadienis virto mano šešėliu. Ar mūsų šešėliai mus myli? O jeigu myli,
tai ar būtent dėl to nesitraukia nė per žingsnį? (p. 115).“
Galiausiai
visas romanas Fo yra alegorijų ir perkeltinių prasmių persunktas ir daugiabriaunias
perspektyvas ryškinantis pasakojimas. Prieštaringąją Suzaną Barton galima
vertinti ir kaip epochos moterį, ir kaip autoriaus idėjas perteikiančią alegorinę
veikėją. Bendresne prasme Fo mums pasakoja apie šiaip jau Robinzono
Kruzo pasakojime prislopintas arba visiškai eliminuotus aspektus, todėl
romanas atrodo kaip tariamos ar galimos tiesos rekonstrukcija. Moters vaidmuo
kūrėjo pasaulyje, aukos ir vergvaldžio pozicija, fikcijos ir biografijos sinteze
pagrįsta kūryba, pasilikusi už kultinio kūrinio teksto ribų. Galiausiai romanas
kaip kokia šachta, į kurią galima kristi laisvu pagreičiu, bandant suvokti, iš
kur atsiranda pasauliniu mastu pripažinti literatūros kūriniai ir kokios nematomos
įtakos bei gijos leido kuriančiojo protui ir fantazijai sukurti tai, ką mes
skaitytojai priimame kaip nekvestionuojamą meno kūrinį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą