Virginija
Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.
Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu šio sezono lietuvių
literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir
literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos
knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau
malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug
kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant
viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje
knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.
Knygą suskaičiau per
dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir
atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau
ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant
nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos
vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų
kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę
uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio
uostamiesčio atmosferą.
Istorijos proporcingai padalytos
į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai.
Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos
štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui
duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina,
Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami.
Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio
grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje
galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių,
pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną
aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“
paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos
drobulės.
Išties Pajūrio
skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio
ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo
populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga
blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur
turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin
Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą,
kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios
undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko
kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios
pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į
provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai
tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad
sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai
literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V.
Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės
dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir
užtektinai.
Antrame apsakyme Sekmadienis,
lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo
pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos
parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti
tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos
dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena
seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl
nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra
tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.
Apsakyme Paskutinis
sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su
sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito
pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo
smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone
nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija
kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl
to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų
sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą
vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie
kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę
Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį
ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius
apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji
atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama
telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje
nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei
artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija,
nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus
užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio
gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo
elementai.
Paskutiniame pasakojime Kita
pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody
Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir
pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be
dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam,
netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs
draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo
požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad
situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia –
nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo
kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora
iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad
kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra
priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.
Visos keturios istorijos
pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių
problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio
įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių),
smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais
blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos,
susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu
arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad
knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų
būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai
kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai,
tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą