Labi, skaitytojai,
Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo
šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų,
susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei
prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių
paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie
patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne
dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį
filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota
drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame
pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.
Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir
pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur
viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria
internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei
ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila
absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo
išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos
patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia
mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito
įkvėpti.
Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir
nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę
kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta
susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji
išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti
virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų
sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai
aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės
atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene
kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų
panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas,
tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne
tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu
užgožia jautresnius, jų nepastebi.
Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila
nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti
situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu
drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama
jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir
ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai
privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo
tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje
privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus,
kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą