Filmas: "Raudona, balta ir karališka mėlyna" / "Red, White & Royal Blue"

 Sveiki,

 

Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną sulauksiu gėjiškos princo meilės istorijos vaidybiniame populiariame kino formate? Pagal rašytojo Casey McQuiston to paties romano pavadinimo „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ (angl. Red, White & Royal Blue) (2023) režisierius Matthew López pastatė filmą. Kai kas Lietuvoje kalba apie LGBTQ+ temų perteklių populiariame kine ir serialuose, o aš galiu pasidžiaugti, jog tai savitas atsakas, pavyzdžiui, tokiam asilui kaip Viktoras Kura, kuris iš to pelnosi ir traukia visokius pašlemėkus, atleiskite, į vadinamąją zoną be LGBTQ, įsivaizduodamas, jog yra Gargždų nacių imperatorius. Gerai, palikime pašlemėkus pašlemėkam, pakalbėkime apie filmą.  

 

Istorija išdrožta pagal holivudinį vadovėlį, tiesiog klasikinio sukirpimo istorija. JAV prezidentės sūnus užmezga romaną su karališkos šeimos britų princu Henriu. Aišku, tikrovėje viskas būtų įslaptinta ir karališkoji šeima tikriausiai to netoleruotų arba slėptų, tačiau tik ne filme, kurio tikslas yra parodyti, jog homoseksualai didikai ir politikai turi teisę didžiuotis savo santykiais. Visa istorija gana primityvoka. Aleksas ir princas Henris vienas kito nekenčia, nes turi išankstinių nusistatymų, tačiau jiems lemta glaistyti pokylio torto skandalą, pozuoti spaudai, o tai juos suveda. Iš tikrųjų toji meilės istorija lygiai tokia pat, kaip šimtai romantinių komedijų, įskaitant ir „Princesės dienoraštį“, tik šįkart viskas perteikta iš dviejų gėjų perspektyvos, apipinant istoriją britiškų ir amerikietiškų kultūrinių skirtybių juokeliais. Didžiausia veikėjo princo Henrio problema, nes jis ir jo karališkoji brigada įsitikinę tradicijos tęstinumu, tad atsistoti prieš tautą ir pasakyti, kad myli vyrą, yra gėdingas reikalas ne dėl to, kad tai kažkokia stigma (asmeniškai gėda), bet dėl to, jog Henris jaučiasi nuviliantis karališkąją šeimą ir pačius britus, kurie iš jo tikisi tradicijos tęstinumo.

 

Filme gana naiviai perteikiami šalių protestai, kurie palaiko Henrio pasirinkimą. Visaip bandžiau įsivaizduoti palaikymo akcijas mūsų tikrovėje ir nelabai pavyko. Patys Alekso ir Henrio santykiai perteikiami šabloniškai, įterpiant daug, mano galva, įkvepiančių literatūrinių retorinių monologų, akcentuojant meilę kaip pagrindinę vertybę. Neapsieita be auklėjamojo pobūdžio akcentų, kurie iš vienos pusės filmui neprideda gracijos, bet galbūt veikia kokį žiūrovą jaunuolį svajoti ir išdrįsti ne tik grožėtis šių aktorių jaunatviškumu, bet ir pačiam prabilti apie galbūt slepiamus jausmus. Mano galva, filmas pavyko labai komercinis, galbūt reikalingas mūsų jaunuomenei, jog tokios istorijos gali būti ne tik „Princesės dienoraštyje“. Nutviskintas filmas, pilnas politinių palaikymo frazių, leidžiančių tai akimirkai, kol rodomas filmas, pasijusti geriau.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela