Sveiki,
Tiesą sakant, esu labai atitolęs nuo fantastinių
trilerių ir nelabai orientuojuosi, kas dedasi komercinėje rinkoje, bet
pasižiūrėjęs Robert Rodriguez režisieriaus darbą „Hipnotikai“ (angl. Hypnotic)
(2023) vaizdelis toks: atrodo, kad 10 metų pramiegojau panašaus turinio kino
evoliuciją, o pabudęs iš komos supratau, kad kinas iš esmės per dešimtmetį
nelabai evoliucionavo, priešingai – virė ir troškinosi savose sultyse tiek
vaidybine, tiek technine, tiek režisūrine prasme.
Istorija sukalta pagal Marvel komikso principus, kur giluminę
veikėjų draminę liniją palaiko siaura ir iki plonumo kine nudrožta linija –
koks nors pagrindinis veikėjas, šįkart Beno Aflecko sukurtas veikėjas Denis,
nori išsiaiškinti, kur dingo lygioje parko vietoje jo dukrelė. Dirbdamas
specialiųjų pajėgų policijos skyriuje jis stengiasi išsiaiškinti ir kitas
paslaptis, pavyzdžiui, banko apiplėšimą, per kurį sužino, jog piktieji
nevidonai domisi jo dingusios dukters reikalais... Visgi mane visada stebina
tas jautrus „priėjimas“ prie žiūrovo, kai trileris yra aiškiai apibrėžtas
įtampa, bet draminis vidinis veikėjo vyksmas sunertas ant šeiminio praradimo ir
tiesos troškimo – veikėjai tiesiog varomi savo skausmo ir traumų būti
antžmogais. Argi tai ne herojiška? Labai, tačiau nebeįdomu ir nuvalkiota, nes
akivaizdu, kad ir „Hipnotikai“ neišvysto ambivalentiškų veikėjų, jie
vienkrypčiai, suskirstyti tik į geruosius ir bloguosius kaip šachmatų lentoje
ir nėra jokių šansų nustebinti žiūrovų individualizuotais veikėjais.
Kitą vertus, toks filmas pramoginis, jo visas
potencialas sukauptas į formą ir galvosūkį, kuris šįkart, sakyčiau, neblogai
susuktas. Istorija apie simuliakrus ir tai, kaip korporacijos užvaldo žmogaus
protą, sukuria dirbtinius pasaulius, įteigia nepatirtas istorijas kaip gyvenimo
savastį, mane domina, juolab kad jau gyvename dirbtinio intelekto amžiuje.
Visai neseniai perskaičiau straipsnį apie į Ispaniją emigravusius lietuvius
darbininkus, kurių mergaičių nuogas nuotraukas tikroviškai sukūrė dirbtinis
intelektas ir jomis pradėjo dalytis kiti vaikai. Šeimai tai reiškia pražūtį.
Karas mūsų tikrovėje jau prasidėjo, o „Hipnotikai“ man iš esmės jau nebe
perspėjimas, o tik dar vienas žingsnis kuriant simuliakrus ir netikras tikroves,
kurios virsta netgi labai tikrovėmis.
Filmas akivaizdžiai įkvėptas Nolano „Pradžios“ (2010)
filmo idėjų ir jis savo dinamiška kompozicija, nors ir neprilygsta, bet yra pavykęs,
tik, Dieve, daug teatrinio melo scenose. Žmonės miršta, veikėjai bendrauja be
jokių kitokių traumuojančių emocijų, tarsis susikoncentravę tik į savo traumos
kokoną; apsikabina kone per lavonus ir braukia ašaras: negi nieko nereiškia žmogaus
netektis kaip kokiame „Kalmarų žaidime“, kai tuo pat metu scenoje akcentuojami
žmogiškieji šeiminiai ryšiai? Kažkas labai netikro tose scenose, patikėkite. Pabaiga
irgi kvailoka: iššaudyti simuliakriniai vergai, tačiau pagrindiniai veikėjai,
turėdami tiek telepatinės galios ir analitinio proto, net nepatikrina, ar ant
viršaus nėra dar vieno simuliakrinio tinklo? Manau, filmas būtų kur kas labiau
vykęs, jeigu būtų apgalvoti ir žmogiškieji faktoriai, teisingos veikėjų reakcijos,
tačiau pasilikta prie Marvel komiksinio lygio logikos, tad komerciškai žiūrint
ir į kitų vertinimus, vargu, ar artimiausiu metu filmas sulauks tęsinio.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 53/100
IMDb: 5.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą