Olga Tokarczuk. „Jokūbo
knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.
Sveiki, skaitytojai,
„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis
Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus,
triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias
šviesos paslaptis (p.18).“
Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų
rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos
(lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis,
kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės.
Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart
po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto
rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas
patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir,
tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje
plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai
yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia
ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos
romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga
Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias
rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos
istoriją.
Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją
vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne
knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų:
Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga,
Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio
dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam,
tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau,
romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi
grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas
telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje
dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas,
kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių
numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.
Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į
Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios
siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena
kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl
atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes
daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto,
nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip
skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.
Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius
Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo,
apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro
apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai
bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir
drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai
ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina
mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas
pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius
žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų
išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija.
Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais
įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują
sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją,
atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios
Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos.
Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant
Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.
Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto
religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko
nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart
rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų
istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose
yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo
išvis būti.
Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias
maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog
tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi
labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje
šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose
gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po
krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai
užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne
kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš
Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai,
o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar
jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai
vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir
vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie
akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių
misijų ir idėjų.
Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės
kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia
sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti
ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų,
verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus,
tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia
kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo
(angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net
gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi
žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju,
naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo
dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai
absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai,
– sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas
neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio
pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p.
263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos
atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo
homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas
turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos
elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų.
Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji
žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios
hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą
Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip
įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo
raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.
Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma,
lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima
jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam
iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos
istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės
taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris
keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir
daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų
baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu,
kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų
požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus
pavertė kalbotyros disputu.
Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir
jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs
žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas
ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių
žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir
reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti
nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą
liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė,
išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris
pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą
seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė
skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai
performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.
Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir
komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu
lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą,
žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų
šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis,
tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti
išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas,
kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo
daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai
ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis.
Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje
įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį
Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti
ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą
Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą