Knyga: Kerstin Ekman "Virsti vilku"

 Kerstin Ekman. „Virsti vilku“ – Vilnius: baltos lankos, 2023. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dar viena švenčių akimirkomis perskaityta knyga – švedų rašytojos Kerstin Ekman (g. 1933) Virsti vilku (šved. Löpa varg), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Braškytė, išleido Baltos lankos. Kerstin Ekman įtakinga švedų literatūros kūrėja, kuri ilgą laiką buvo komisijos nare, kuri teikia literatūros Nobelį, o Lietuvoje tikriausiai žinoma iš dar praėjusiame šimtmetyje išleisto romano Įvykiai prie vandenų (Tyto alba, 1995). Kažkur laikiau pastarąją knygą jau nudriskusiu viršeliu, paskolinau mamai paskaityti, o ji, pratusi prie saldesnės literatūros, tarstelėjo, kad knyga gerai parašyta, tačiau pasirodė per sudėtinga. Visgi nusprendžiau perskaityti Virsti vilku, kuri Švedijoje buvo parduota 180 tūkstančiu tiražu ir tapo tikru šalies bestseleriu, kurį tuoj ėmė verstis kaimyninės šalys. Įdomus dalykas: pernai autorė atšventė savo 90-tąjį gimtadienį. Dar gimusi prieš Antrąjį pasaulinį karą išgyveno savo laikmetyje didžiausius Europos paklydimus ir pakilimus.

 

Kalbant apie romaną Virsti vilku, tenka pasakyti iškart be užuolankų, kad tai skandinaviškos literatūros „sukirpimo“ knyga, kuri savyje, kaip skelbia ir atgalinis viršelis, talpina viską, kas geriausia literatūroje. Istorija pasakoja apie septyniasdešimtmetį Ulfą Norstingą, kuris beveik visą savo gyvenimą dirbo miškininku ir medžiotoju. Pastaruoju metu Ulfui labai negerai su širdimi, jis jaučia, kad bet kuri diena gali būti paskutinė, tačiau kol kas neatsisako savo kasdienybės ritualų: tūno su šunimi medžiotojo namelyje, geria kavą, kramsnoja žmonos suteptus sumuštinius su sūriu. Vieną žiemos dieną jis pamato vienišą klajūną vilką, apie kurį nepaliauja galvoti ir savo galvoje kurti istorijas. Jis net pamažu ima tapatintis su juo ir netrukus savo miestelyje, prieš išeidamas į pensiją, tampa nemėgstamu dėl savo netikėtai pasikeitusio požiūrio į medžioklę. Ulfas turi tarp medžiotojų priešų, kur kas jaunesnių, kurie kažkada patyrė skriaudą iš Ulfo, todėl besikeičiant valdžiai ir Ulfui netenkant galios, pagrindinis veikėjas tampa tarsi persekiojamu vilku, išvarytu iš genties.

 

Autorė susitelkusi į šiaurietišką Ulfo kasdienybę. Kaip tik per Kalėdas pas mus sniegas buvo nutirpęs, o šioje knygoje jo buvo nuotaikingai apstu. Tinkanti knyga šventėms. Nors pagrindinis veikėjas širdininkas, kuriam kyla infarkto tikimybė ir šiaip nelinksma skaityti apie senėjimą ir suvokimą, kad didžiausius gyvenimo darbus jau padarei, tačiau visoje toje istorijoje yra nemažai ir gyvenimiškos išminties, sąsajos su gamta, tvarumu ir ekologija. Švedijoje yra įteisintos tam tikros medžiojimo dienos, kada galima šaudyti briedžius ir stirnas, kada galima medžioti vilkus. Ulfas supranta, kad šalies įstatymai negali įtvirtinti profilaktinės licencijuotos medžioklės, nes žmonės yra sukčiai, jie moka išprovokuoti ir įteisinti savo tikrovę manipuliaciniais būdais. „Mes iškasėm griovius, nudrenavome dirvą. Todėl ji nebegalėjo išlaikyti vandens kaip anksčiau. Sudalijome plotus miškavežių keliais ir teikėm valstybės paramą šiems keliams tiesti. Purškėm nuodais lapuočių želmenis. Kirtimai buvo kilometro pločio ir tokio pat ilgio (p. 157)“.

 

Ulfas supranta besikeičiančios gamtos reiškinius, bet atsivertimas į atjautą toks keistas knygoje, kad ilgą laiką buvo sudėtinga suvokti, kodėl visą gyvenimą pagal taisykles šaudęs žvėris, juos pjaustęs, lupęs odą, staiga gyvenimo pabaigoje ima atjausti? Ulfas skaito savo senus medžiotojo užrašus ir net nustemba, kad neranda emocijų, lyg būtų gyvenęs amžiną nemirtingą gyvenimą. Kitą vertus, kodėl per Amazon parsisiųsta knyga apie varlių išnykimą pažadina Ulfo nuovoką, jog kartais svarbiau už įstatymus yra gyvybė? Visgi Ulfas suvokia ir savo giminės gėdą, kuri įteisino visus tuos drenavimus ir kirtimus. „Atrodė, kad pats ten dalyvavau. Ir kertant, ir skelbiant išteisinamąjį nuosprendį, ir duodant kyšį. Nes iš visų paveldėtų giminės dalykų šitas laiškų ryšulėlis iš Norvegijos buvo vienintelis, kurį sudeginau koklinėje krosnyje didžiojoje salėje. Juk nesinori, kad giminė patirtų gėdą (p. 102).“

Kerstin Ekman

 

Ekologija ir įstatymai Švedijoje pasikeitė. Juk skandinavai vieni didžiausių IKEA baldų gamybos rinkoje, bet ar neįdomu, kad Lenkija ir po to Lietuva labiausiai kerta išparduotus skandinavams savo miškus ir medieną tiekia fabrikams, kai tuo tarpu švedai susirūpinę tik savo šalies miškų palikimu? Sakyčiau, gudri politika, susipirkti kitos valstybės miškus ir toliau penėti verslus. Apie tai galima pamąstyti tarp eilučių, nes knyga išties žadina kontekstines aplinkosaugos politikos dilemas.

 

Nors knyga parašyta iš Ulfo medžiotojo perspektyvos ir nemažai autorės kūrybinės jėgos skirta perteikti medžiotojų užrašų stilių, tačiau pasakojime įvestas ir detektyvinis elementas, kuris intriguoja ir sustiprina romano visumą. Kas padegė pensininko Ulfo medžiotojo būdelę? Galiausiai Ulfas visa tai išsiaiškina, tačiau pabaigoje savo skriaudėjui atleidžia ir paleidžia, nes suvokia, kad žmonės, kaip ir jis pats, jo šeima, daro didelių klaidų, todėl žmonėms reikia suteikti šansą. Kitas romano lygmuo, kuris nemažiau įdomus, tačiau sunkiau paaiškinamas – mistifikuojami folkloriniai motyvai, Ulfo dvasinės sąsajos su vilku. „Kartais naktimis virsdavau juo. Tapdavau vilkolakiu. Palėsdavau po eglėmis. Patyriau tai, kam neturiu žodžių (p. 146)“ – sako vyras savo žmonai, kuriai buvo sudėtinga prisipažinti, kad miške matė vilką. Kodėl sudėtinga? Vėlgi nelabai aišku, galimas daiktas, Ulfui, kuriam diagnozuota širdies angina, vienišo vilko pasirodymas yra šamaniškas pabaigos ženklas, t. y. ir profesine, ir egzistencine prasmėmis.

 

Galų gale Ulfas daug mąsto ne tik apie ekologiją, bet ir šiauriečių bendruomenę, kurioje jis tampa pamažu išvarytu senu vilku. Žmona jam po infarkto nuperka naują šunį, kurio jis nenori, nes šis reiškia, kad gyvenimas, kurio pabaigai buvo nusiteikęs, toliau tęsiasi ir reikia priimti pokyčius.

 

Knyga toli gražu nėra literatūrinis stebuklas. Virsti vilku nepretenzingas, tačiau talpina ne vieną temą. Be ekologijos politikos, daug pasako apie mus kaip žmones, apie susitaikymą, kad gyvenamas vieną dieną priartėja prie pabaigos ir tenka pripažinti, kad mes ne visada elgėmės teisingai. Taip pat knyga atskleidžia, kaip veikia žmogaus atmintis, Ulfas užčiuopia, kad anuometiniai įvykiai jam nebėra tokie, kokie buvo iš tikrųjų. Žmonės linkę dažnai romantizuoti praeitį, įvesti į prisiminimus emocijas. Klasikinė romano struktūra, medžiotojo maniera perteikiami egzistenciniai niuansai ir detektyvinė linija leidžia romaną neskaityti, o tiesiog lėkti puslapį po puslapio. Sudėtingos temos, bet autorė randa lengvas prozos formas, tad knyga ir dvelkia ne pretenzingumu į akrobatinę literatūrą. Buvau pamiršęs, kaip smagu skaityti lengvai apie sudėtingus dalykus, tokias knygas kaip ši ar Claire Keegan Tokie smulkūs dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela