Knyga: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai"

 Shehan Karunatilaka. „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 472.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai apsidžiaugiau, kad per Knygų mugę galėjau įsigyti naujausią Šri Lankos rašytojo ir pagrindiniu Booker prizu įvertintą Shehan Karunatilaka (g. 1975) romaną Septyni Malio Almeidos mėnuliai (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). 2010 metais išgarsėjęs angliškai rašantis rašytojas kurį laiką buvo nutilęs ir pasirodė po daugiau nei 10 metų ir iškart pelnė Booker Prize 2022 metų premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Marija Bogušytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Pastarųjų metų Booker knygų vertimai mane labai tenkino (D. Stuar Šugis Beinas, D. Galgut Pažadas), tad pašėlęs fantastinis detektyvas Septyni Malio Almeidos mėnuliai absoliučiai tiek stiliumi, tiek turiniu iškrito iš konteksto, kad net buvo sunku patikėti, jog knyga pelnė šį įvertinimą. Istorija pasakoja apie Šri Lankoje 1990 metais šalies sostinėje Kolombe nužudytą autoriaus išgalvotą karo fotografą Malį Almeidą, kurio kūnas buvo sukapotas gabalais ir dalis išmesta į rūgstantį ir dvokiantį ežerą. Malis atsibunda transcendentinėje erdvėje, kurioje patenka visi mirę, kuriems patikrinama klausa ir leidžiama atgimti. Deja, Malis atgimti nenori, jis trokšta išsiaiškinti savo mirties priežastis, nes nepamena paskutiniosios savo gyvenimo paros, todėl kaip vaiduoklis, pasigavęs vėją ir išgirdęs tolumoje tariamą vardą, skraido po gyvųjų pasaulį ir bando ne tik suvesti galus, bet ir gyviesiems perduoti žinią, mat po jo lova paslėpti penki vokai su karo fotografijomis, kurias paviešinus būtų galima nuversti smurtinę šalies vyriausybę...

 

Autorius kaip kokiame Holivudo filme bando sukurti prieštaringą Malio Almeidos literatūrinį portretą, kuris man iš esmės kėlė daugiausia klausimų, nes ne visada įtikindavo. Malis – fotografas, suktas lošėjas, kuris nebijo rizikuoti lošdamas kortomis ir statydamas žetonus ruletės žaidime, negana to, jis dar ir homoseksualas, gyvenantis su mergina Džeki, kuri jį įsimylėjusi, tačiau pastarasis susitikinėja ir yra įsipareigojęs įtakingo Kolombo politiko sūnui DD. Žodžiu, Malio seksualinis gyvenimas primena komišką lėlių namelį. Homofobiškoje šalyje, kur tyko pavojus, Malis Almeida dar važinėja ir atsiduria visada keistose situacijose su fotoaparatu (neįtikina!), tad jam pavyksta užfiksuoti devinto dešimtmečio etninių grupių pačius baisiausius pilietinius karus. Tiesa, nežinau, kiek autorius iš tikrųjų panaudoja savo šalies to meto realijų, tačiau tam tikrus politinius procesus galima atpažinti nesufalsifikuotus, pavyzdžiui, portugalų, olandų ir britų valdymo laikotarpius. „Jei tikėsime „Mahavamsa“, sinhalų rasė susiformavo per grobimus, žaginimus, tėvų žudymus ir kraujomaišą. Tai ne pasaka, o mūsų gimimo istorija, išdėstyta seniausioje salos kronikoje, kuri pasitelkta sisteminti įstatymams, skirtiems pavergti visus, kas nėra sinhalai, budistai, vyrai ir turtingi (p. 173).“

 

Galbūt mane labiausiai trikdė Malio Almeidos, lošėjo ir homoseksualaus fotografo nepamatuota rizika pavojingoje šalyje. Rizikuoti lošimo namuose yra viena, tačiau gyvenime – kita, bet neatrodo, kad Almeidas tą kaip nors skirtų. Melagis, sukčius ir neištikimas Almeidas man pasirodė kaip koks dirbtinis literatūrinis konstruktas, panašiai kaip nuotykių komercinio kino žanro rėmuose sukurti kultiniai blokiukai, atseit pasižymintys dvilypumu, bet galų gale ribinėje situacijoje išgelbsti kam nors kailį ir pasirodo, jog po ciniko kauke slypi jautrus ir empatiškas didvyris. Šiaip nemėgstu tokio tipažo herojų, tad ir Almeidos nei morale, nei eklektiškai ir dirbtinokai sukonstruotu personažo nuotykiais manęs nesužavėjo.

Shehan Karunatilaka

 

Kitą vertus, autorius bando išbalansuoti romaną, kad jis taptų ir novatoriškas, ir atspindėtų jo šalies politikos ir piliečių istorinius momentus, kad būtų įdomus kaip detektyvas ir jaudintų kaip fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiu, autorius dursto skirtingus žanrus tarsi įtikdamas įvairių skonių skaitytojams. Kai kas knygą pristato kaip šių dienų šedevrą, kurį galima lyginti su Dantės Aligjeri viduramžių literatūros perlu Dieviškoji komedija, kurioje protagonistas su Vergilijumi leidžiasi į devynių ratų pragarą. Pomirtinio gyvenimo struktūra Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose yra labiau chaotiška, ne tokia architektoniška kaip Dantės kūrinyje, todėl labiau primena azijietiškus fantastinius filmus arba net tą patį Songoką iš animacinio Drakonų kova Z, kuris skraidė ant debesies, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Visgi autorius kurdamas pomirtinio gyvenimo erdvę, įsiliejančią į gyvųjų, remiasi budistiniais, hinduistiniais ir vietos šamaniniais folkloriniais motyvais, kurie lietuvių skaitytojams suprantami labiau kaip knygos veikėjai, bet ne literatūrinė folkloro adaptacija.

 

Romanas savitai chuliganiškas ne tik dėl Malio Almeidos asmenybės heroizmo, bet ir dėl šmaikščių dialogų, perteiktų šnekamosios kalbos tonacijomis, panašių kaip iš Kieto riešutėlio, Kartą Amerikoje, Taksi vairuotojas ir t. t. filmų. Autorius sugeba Almeidos paveikslu, perteiktu dažniausiai antruoju asmeniu, kas, žinoma, literatūroje nėra itin dažna, kurti korumpuotą ir iš esmės nusikaltėlių politikų portretus. Chuliganizmą kuria ir tai, kad neskaistus Almeidas savaip kerštauja dar didesniems šunsnukiams, tad septynios dienos, kurios duotos iki Almeidos panėrimo į šviesą, kuria romano įtampą, bet tenka pripažinti, jog nemažai knygoje vilkinimo, bandant aprėpti įvairių politinių organizacijų susipriešinimo variantus, pavaizduoti, kas iš tikrųjų valdo Šri Lanką, tad nuo tų organizacijų santrumpų, politinių institucijų pamažu romanas ištįsta į pernelyg didelį politinį panoraminį vaizdinį, tad labai dažnai įtampa, kokią manotės esant skandinavų detektyvuose, šiame kūrinyje galite pamiršti. Autorius nepamiršta nuolat pabrėžti Almeidos homoseksualumo, kuris iš esmės knygoje veikia kaip priešprieša normalizuotai ir sustyguotai Šri Lankos visuomenei. „Pomirtiniame gyvenime išgirsti daugiau homofobinių užgaulių, nei girdėjai per dvidešimt metų, praleistų žaidžiant su vaikinais (p. 296).“

 

Ilgai skaičiau šį romaną, nors jis ir šmaikštus, daug dialogų, o tekstas slysta puslapiais, tačiau skaitydamas neretai darydavau ilgas pertraukas, buvo minčių mesti, nes istorija nejaudino. Mano nuomone, tai silpniausias Bookeriu įvertintas kūrinys tarp pastarųjų kelerių metų. Manau, tai lėmė knygos populiariosios literatūros polėkis, eklektiškas ir dirbtinai sukonstruotas pagrindinis veikėjas, fantastiniai ir politiniai „pertepimai“ su folkloriniais siaubo elementais ir pan. Manau, knyga išties labiau prieinama masėms, čia rasite daug žanrinių jungčių, nemenkos išmonės, tačiau neapleido jausmas, kad, jeigu knygą imtųsi statyti geras režisierius, išeitų ekspresyvus ir nuotykių kupinas filmas su gerais kompiuteriniais efektais, nes pavaizduoti tuos visus mirusius su jų pasruvusiomis akimis, nutrauktomis galūnėmis ir pamėlynavusiais numirėlių veidais, manau, būtų išties vykęs reginys masėms.

 

Jūsų Maištinga Siela