Hernan Diaz. „Pasitikėjimas“
– Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 432.
„Dievas yra pats neįdomiausias atsakymas į
įdomiausius kl. (p. 413).“
Sveiki, skaitytojai,
Yra knygų, kada nežinai, ko iš jų tikėtis, nors jos
apdovanotos pačiomis įvairiausiomis ir garsiausiomis literatūrinėmis
premijomis. Viena iš tokių – argentiniečių kilmės amerikiečio autoriaus Hernan
Diaz (g. 1973) antrasis romanas Pasitikėjimas (angl. Trust),
nominuotas Booker Prize, o 2023 metais pelnė Pulitzerio premiją. Romaną
į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė-Charles.
Reikia pripažinti, kad man labai svetimas Volstryto
verslo ir ekonomikos pasaulis, nieko neišmanau nei apie akcijas, nei apie
obligacijas ir man tas pinigų sukimosi mechanizmas-sistema absoliučiai
nesuvokiamas dalykas, tad, maniau, kad šio pasaulio detalus vaizdavimas
apsunkins romano skaitymą, bet visgi nelabai. Tiesa, yra tų skyrių, kur
autorius kruopščiai ir detaliai perteikia XX amžiaus pirmosios pusės veikėjo
Endriaus Bevelio iškilimą. Jo didžiulis praturtėjimas stebino žmonės, sulaukė
apkalbų ir net kaltinimų dėl sukčiavimo. Iš tikrųjų skaitant romaną galima
netgi suvokti, kaip veikia didysis verslas, todėl knyga iš esmės nevienalytė,
nes, nors ir iš vienos pusės vaizduojami rinkos verslo dėsniai, iš kitos
autorius pasakoja asmeninę Bevelio gyvenimo istoriją, susietą su jo žmona
Mildreda Bevel.
Neįprasta romano struktūra leidžia kurti mitą apie
Bevelio iškilimą. Iš vienos pusės, atrodo, kad perpranti vieną tiesą tik iš
vienos perspektyvos, tačiau netrukus pateikiamas kitas situacijos matymas. Žinoma,
literatūroje tokia perspektyvų „puokštė“ nėra jokia naujovė. Knygą labai gyrė
Hernano Diazo kolegė, amerikiečių rašytoja Lauren Groff, kuri taip pat yra išbandžiusi
perspektyvų romanų struktūrą kūrinyje Moiros ir Furijos. Pasitikėjimas
taip pat turi kažką panašaus į minėtą Lauren Groff romaną, tik tų perspektyvų
Diazas pateikia dar daugiau.
Pirmasis romano skyrius vadinasi Kapitalas ir
tai yra atskiras romanas romane, kurį parašė išgalvotas veikėjas Haroldas
Vaneris. Pastarasis remiasi Endriaus ir Mildredos gyvenimais ir sukuria
alternatyvią istoriją su pakeistais vardais, o Kapitale dedamas akcentas
toks, jog Bevelio prototipas Bendžaminas Raskas buvo verslo ryklys, kuris dėl
sunkiai suvokiamų priežasčių sunaikino savo žmoną Heleną Rask beprotnamyje,
leisdamas eksperimentuoti pačiais žiauriausiais gydymo būdais. Tai pati darniausia
ir, sakyčiau, klasiškai literatūriškiausia romano dalis. Antrojoje Pasitikėjimo
dalyje skaitome tikruosius Endriaus Bevelio memuarų Mano gyvenimas
apmatus, kuriuos rašo kruopščiai atrinkta kandidatė Aida Pertenca. Šioje dalyje
akcentuojami Endriaus šaunumas ir puikumas, o Mildreda kaip jautri filantropė,
kuri klausėsi lengvos ir mėgstamos muzikos. Trečiojoje dalyje, jau po Bevelio
mirties, Aida Partenca pasakoja apie darbą su Beveliu ir kokį jis norėjo
kadaise sukurti apie save ir savo žmoną tiesą, apie savo tyrimus ir įžvalgas,
kas iš tikrųjų tokia buvo Mildreda. Galiausiai ji aptinka Mildredos
paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraščių įrašus, nuotrupas, kurios tampa viską
paaiškinančia ketvirtąja Pasitikėjimo dalimi.
Žodžiu, struktūros įvairovė, pasakojimo registrai ir
stilius kaskart kiekvienoje dalyje labai kinta. Žinoma, kad nuobodžiausi buvo
Endriaus Bevelio memuarai, nes viskas pernelyg gražu ir be intrigos, tačiau
tikriausiai šioji knygos dalis svarbi, nes ji perteikia, kaip klastojama ir
kuriame istorijos faktai. Tenka pripažinti, kad būtent romano stiprioji pusė
pasirodė struktūros pasiteisinimas.
Romanas turi savitai svarbų feministinį dėmenį. XX a
pirmojoje pusėje, deja, neturime nė vienos verslininkės moters, kuri savo protu
ir verslumu prilygtų Volstryto pasaulio vyrukams. Žodžiu, verslą ir ekonomiką,
politiką ir karą organizuoja vyrai ir iš tos tradicijos ateina posakis, jog
pasaulis priklauso vyrams. Moterų balsai buvo pritildyti, jos slėpėsi už
įtakingų ir stiprių vyrų ir kaip aukos, ir kaip slaptos vyrų patarėjos, o dar
kai kada – kaip sąmoningos lyderės, kurios suvokė, kad negalėtų save atvirai
realizuoti pasaulyje. Iš to, kaip Bevelis perteikia savo „vyrišką“ kasdienybę,
galime suvokti, kaip XX a. kostiumuoti vyrai organizavo viešą savo įvaizdį,
kuris, tiesą sakant, man toks primityvus, kad beveik niekada tokiu nenorėčiau
būti. „Nuo pirmadienio iki penktadienio po darbo aš traukdavau į statybų
aikštelę. O kiekvieną savaitgalį vykdavau į „La Fiesloną“ dovanų ir prikrautu
automobiliu, kad kompensuočiau savo nebuvimą. Visai kaip ir mano tėvas (p.
173).“ Romane svarbus patriarchalinis galios paveldimumas, kuris tampa
esminiu Bevelio pasididžiavimu, maitina jo vyrišką ego.
Užguitos ir visuomenės suprimityvintos moterys – tokią
kūrinio probleminę nišą paryškina veikėja Aida Pertenca, kurios memuarai
priartėja netgi prie tam tikro detektyvinio žanro. Jos santykiai su italų
imigrantu tėvu, neaiškus tipelis draugas Džekas ir slapti įsipareigojimai
parašyti galingajam Beveliui įtinkančius memuarus tik parodo, kad vyrų galios
pasaulyje moterys vis dar buvo geriausiu atveju be klaidų mašinėle renkanti
tarnaitė, tačiau Aida yra ne ką prasčiau įžvalgi, tačiau laikmetis jai
neparankus. Aidos analitinis mąstymas leido perteikti skaitytojui tai, ką ir
pats skaitytoja jau susidėliojo: „Kai kurie romano elementai turėjo būti
grįsti tikrove. Žinoma, tada negalėjau atskirti fakto nuo fikcijos (net ir po
visų vėlesnių susitikimų su Beveliu ši skirtis liko neryški), bet įtariau, kad
tekste slypi tiesos grūdas. Ką Vaneris išties žinojo apie Endrių ir Mildredą
Bevelius? (p 258).“
Ateitis skolon –
taip vadinasi ketvirtasis skyrius, kuriame skaitytojai pagaliau sužino
Mildredos vaidmenį Bevelio gyvenime. Negaliu pasakyti, kad labai nustebino, nes
nuo pat pradžių veriasi romano pagrindinė idėja – perteikti daugybę sėkmingų
vyrų nutylėtas tikrąsias istorijas iš moters perspektyvos. Už kiekvieno
sėkmingo vyro stovi išmintinga ir galinga moteris yra ne tik folklorinis
posakis, bet ir Pasitikėjimo romano esmė. Tiesa, man labai patiko
fragmentuotas ir aiškus Mildredos dienoraščių įrašų literatūrinis braižas. Stilius
sąmoningai atskleidžia veikėjos imlų protą, sukuria charizmatiškos asmenybės
vaizdinį ir tam tikri momentai labai tikroviški ir autentiški, kad kelia
įspūdį, jog Hernonas Diazas tikriausiai analizavo panašius moterų dienoraščius
iš onkologine liga sergančių kokių nors išlikusių užrašų, nes štrichai labai
paveikūs ir įtikinantys.
Taigi Pasitikėjimas kruopščiai sukurtas romanas,
kuris mums seniai žinomas problemas atskleidžia eksperimentinėmis
literatūrinėmis formomis, labiausiai apie viešojo ir privataus gyvenimo
neatitikimus. Kur egzistuoja tikroji tiesa? Jeigu ji lieka tik kaip Mildredos
dienoraščio įrašai, tai, galima sakyti, kad mes apie pasaulio galinguosius ir
Holivudo žvaigždes nežinome nieko, tik dedamės viską labai išmanantys iš to,
kas „nubyra“ į socialinius tinklus ir spaudą, ką patys individai mums
suprojektuoja ir teigia. Galiausiai romanas leidžia permąstyti, o kaip mūsų pačių
tikrovė suprojektuota, ką mes žinome apie savo istorines asmenybes ir politiką?
Kas ją kūrė ir perteikė, sudėliojo žodinius vaizdinius? Romanas vadinasi Pasitikėjimas,
tačiau kuo iš tikrųjų galime pasitikėti? Knyga, kuri žadina ir verčia
reflektuoti apie istorijon nematomus ir nugrimzdusius balsus, dažniausiai
įtakingų ir protingų moterų, kurių tikrai būta ne viena.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą