Remigijus Žemaitaitis: daug šūdelio atrijęs politikas toliau save diskredituoja ir veikia išskirtinai tik destruktyviai

 

Odė Žemaitaičio kvailybei pagirti

 

Kai į kultūrą taikosi pokemonas Žemaitaitis

Ir nenusausintomis nuo antisemitizmo lūpomis

Aiškina kultūros veikėjams, kaip jie elgiasi nekultūringai,

O tai atrodo daugmaž kaip šėtonas,

Kuris tuoj praves šventas mišias

Ir paaiškins apie pamaldumą.

 

Tam yra tautosakinių pasakymų,

Tokių

Kaip kitų akyse krislą įžiūrėti,

O savojoje – ištisos malkos įstrigusios nematyti.

 

Žemaitaitis pyksta, Žemaitaitis draskos ir nervinasi,

Bet iš tos destrukcijos ir pasikrauna.

Visa jo palaido ir sukvailėjusio liežuvio negalia

Ateina iš pažeidžiamumo, menkumo ir privaidintos puikybės.

 

O iš tikrųjų jis smulkus šūdelis,

Plaukiojantis didžiulėje piranijų jūroje,

Kur kaskart cypteli va tokiais facebookiniais apgailėtinais

Pakniaukimais, kurie jį patį diskredituoja

Kaip absoliutų politinį pajuodėlį atsilupėlį,

Kuris net politikuoti nemoka,

Vien tik baubimas apie kitus.

 

Bet kuo labiau baubia ant kitų,

Žemaitaičio kvailumas gi nesupranta, bet

Tuo labiau nuogai išsidemonstruoja tautai.

 

Tokia Žemaitaičio politika. Reikia gerbti. Būti kultūringam,

Nes Žemaitaitis didis, jis gali būti piktas.

 

Ir kultūringi tai mato, žino ir supranta,

Todėl atraportuoja tik jo pramokta

Kvailybės kalba,

O jam atrodo, kad kultūristai šunsnukiai,

Neatpažįsta savo parodijos,

Nes kvailumas kitaip suluošintų

Žemaitaičio didybę.

Ir taip, Gritėnas buvo teisus!

 

Maištinga Siela