Odė Žemaitaičio kvailybei
pagirti
Kai į kultūrą taikosi pokemonas Žemaitaitis
Ir nenusausintomis nuo antisemitizmo lūpomis
Aiškina kultūros veikėjams, kaip jie elgiasi
nekultūringai,
O tai atrodo daugmaž kaip šėtonas,
Kuris tuoj praves šventas mišias
Ir paaiškins apie pamaldumą.
Tam yra tautosakinių pasakymų,
Tokių
Kaip kitų akyse krislą įžiūrėti,
O savojoje – ištisos malkos įstrigusios nematyti.
Žemaitaitis pyksta, Žemaitaitis draskos ir nervinasi,
Bet iš tos destrukcijos ir pasikrauna.
Visa jo palaido ir sukvailėjusio liežuvio negalia
Ateina iš pažeidžiamumo, menkumo ir privaidintos
puikybės.
O iš tikrųjų jis smulkus šūdelis,
Plaukiojantis didžiulėje piranijų jūroje,
Kur kaskart cypteli va tokiais facebookiniais apgailėtinais
Pakniaukimais, kurie jį patį diskredituoja
Kaip absoliutų politinį pajuodėlį atsilupėlį,
Kuris net politikuoti nemoka,
Vien tik baubimas apie kitus.
Bet kuo labiau baubia ant kitų,
Žemaitaičio kvailumas gi nesupranta, bet
Tuo labiau nuogai išsidemonstruoja tautai.
Tokia Žemaitaičio politika. Reikia gerbti. Būti kultūringam,
Nes Žemaitaitis didis, jis gali būti piktas.
Ir kultūringi tai mato, žino ir supranta,
Todėl atraportuoja tik jo pramokta
Kvailybės kalba,
O jam atrodo, kad kultūristai šunsnukiai,
Neatpažįsta savo parodijos,
Nes kvailumas kitaip suluošintų
Žemaitaičio didybę.
Ir taip, Gritėnas buvo teisus!
Maištinga Siela
